Kiekvieni rinkimai, į ką jie tik bebūtų, dažnai yra siejami su geresnės, turtingesnės, teisingesnės ateities lūkesčiais. Tiesa, su kiekvienais paskesniais rinkimais, turinčių tokių lūkesčių rinkėjų vis mažėja: vieni kelia svetimos šalies ekonomiką ar su savo lietuviškais bakalauro, magistro diplomais kuopia anglų, ispanų ar skandinavų šiukšles, kiti išvis nusispjovę ant lietuviškos politikos, mieliau renkasi drybsojimą ant sofkutės, nei domėjimąsi politika ir ėjimą prie balsadėžės. Ir vienus, ir kitus išties būtų sunku labai kuo kaltinti, nes argi galima balsuoti už politikos senbuvius, kurie jau per eilę metų pakankamai prisidirbę ir liaudžiai pažįstami kaip nulupti. O jei nebalsuoti už juos, tai balsuoti už žinomas pavardes, kurių kiekviena partija prieš rinkimus stengiasi prisivilioti į savo sąrašus (pabrėžiu – tik prisivilioti, bet jokiu būdu nesuvienyti bendrų pažiūrų žmones, kaip turėtų būti) yra dar blogesnis pasirinkimas, nes kaip tokios pavardės prieš rinkimus papildo partijų sąrašus, taip po rinkimų jos iš tų sąrašų ir dingsta. O realiai politikoje vistiek lieka tie patys seni veikėjai.

O išvis blogiausia, kai tos žinomos ir garsios pavardės susiburia į kokią neva tai partiją ir sulaukusios rinkėjų palaikymo užima aukščiausius šalies postus. Tokiu, akivaizdžiu, atveju, juoko, kad ir per ašaras, šalyje artimiausius ketverius metus tikrai netrūks. Bet lygiai taip pat, kartą užmynę ant grėblio, taip vadinami rinkėjai (tie kurie dar Lietuvoje ir stengiasi atlikti savo konstitucinę pareigą), nevengia to kartoti per kiekvienus rinkimus. Skirtumas tik tas, kad tokių rinkėjų nuomonės kardinaliai keičiasi kas ketveri metai: per vienerius rinkimus jie neva tai labiau konservatoriškų pažiūrų, per kitus – staiga kardinaliai pakeičia savo pažiūras ir tampa socialdemokratų draugais.

Iš esmės visus aktyvius (tie kurie balsuoja) rinkėjus Lietuvoje galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmoji ir turbūt aktyviausia rinkėjų grupė yra pačių partijų nariai ir jų artimieji, pažįstami, draugai. Visi pastarieji per kiekvienus rinkimus iš anksto žino už ką balsuoti net visiškai nieko neskaitydami ir nesidomėdami.

Kita aktyviausia rinkėjų grupė yra pensininkai ir šiaip vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi pakankamai laiko perskaityti kokias neva tai partijų programas, peržiūrėti aibę agitacinių laidų ir dažniausiai turi savo nenuginčijamą nuomonę visais klausimais. Tokių Lietuvoje, kaip žinia yra tikrai nemažai, tad jei patyrinėti atidžiau, didžioji dalis partijų agitacinės programos būtent į šią rinkėjų grupę ir yra nukreipta. Beje, pažymėtina ir tai, kad ši grupė dažniausiai yra linkusi palaikyti „nuskriaustuosius“, todėl partijoms ar jų lyderiams, kurie yra patyrę kokių nors sankcijų, užkariauti šios rinkėjų grupės palaikymą yra daug lengviau, nei visiems kitiems, kurie bent oficialiai taip „neprisidirbo“.

Trečioji rinkėjų grupė, tai visiškai nesidomintys politika žmonės, tačiau iš kiekvieno žingsnio besistengiantys išpešti naudos sau. Pastarųjų nuomonė už kurią partiją atiduoti balsą dažniausiai susiformuoja rinkimų dieną ir tam didžiausią įtaką turi skaičiai ant banknoto, kuris dingsta jų kišenėje arba maišelio turinys, kuris perduodamas jiems į rankas.

Na, ir yra paskutinioji grupė. Deja, pati mažiausia. Tai žmonės, kurie ateina prie balsadėžių vedini visų kitų priežasčių, kurių čia turbūt visų net neišvardinsi. Dažniausiai šios grupės balsai niekada nieko nereiškia, nes proporcijos visiškai ne jų naudai.

Iš to galima padaryti išvadą, kad Lietuvoje realiai valdžią renka pensininkai, nors oficialius rinkimų duomenis nemažai pakoreguoja ir partijų finansiniai pajėgumai. O tai akivaizdžiai įrodo tai, ką mano ir didžioji dalis Lietuvos piliečių, kurie rinkimų dieną neskuba prie balsadėžių – balsuoti nėra už ką, o jei ir balsuosi, tai pokyčių vistiek nebus.

Iš esmės, esamoje situacijoje eiti balsuoti ir išreikšti savo nuomonę yra tikslinga tik dėl vienos priežasties – kad būtų taupomi mūsų visų pinigai ir nereikėtų rengti pakartotinių rinkimų, nes kaip žinia kiekvieni rinkimai pareikalauja milijoninių išlaidų. O visa kita jau senai yra netekę jokios prasmės. Nes net ir akivaizdžiai įrodyti rinkimų klastojimo faktai Lietuvoje nieko nereiškia. Teismai paprasta konstatuoja, kad padaryti pažeidimai neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams ir partija prisipirkusi balsų sėkmingai vadovauja sekančius ketverius metus. Dažnai tokiais atvejais net jokių rimtesnių sankcijų partija nesusilaukia, todėl per kiekvienus rinkimus kartoja tą patį scenarijų, tik gal skirtingais mastais.

Kalbant apie savivaldos rinkimus, blogiausia padėtis su rinkėjų papirkinėjimais yra mažiausiose savivaldybėse, kur rinkėjų yra vos keletas tūkstančių. Pakanka bent keletą šimtų realiai ten gyvenančių ir žinomesnių asmenų įtraukti į partijos sąrašus ar duoti darbo vietą kokioje nors valdiškoje įstaigoje bei papildomai nusipirkti dar keletą šimtų balsų ir pergalė rinkimuose praktiškai garantuota. O jei bus pasistengta labiau, tai pergalė bus ir visiškai absoliuti.

Tokia padėtis mažoje savivaldybėje yra praktiškai nepakeičiama jokiais rinkimais, nes viena partija gavusi valdžią per ketverius metus turi visus kozirius savo rankose, kad padėtis ir per sekančius rinkimus nepasikeistų. Ji juk realiai valdo savivaldybę, skirsto pinigus ir priima nutarimus, todėl protingesnis vietos lyderis, kuris dažniausiai būna išrenkamas meru, pakloja žymiai tvirtesnį pagrindą savo partijai laimėti ir ateinančius rinkimus. Čia būtų verta labai rimtai pagalvoti, ar tikrai Lietuvoje reikia mažų savivaldybių ir ar didesnis jų skaičius tikrai geriau pasitarnauja vietos gyventojams. Ar tikrai yra pilnai užtikrinama galimybė žmonėms išsirinkti savo valdžią, kai tų žmonių vos 4 ar 5 tūkstančiai ir kai laimėti vietą savivaldybės taryboje užtenka vos 200 balsų?

O kloti tvirtą pagrindą ateinantiems rinkimams, visiškai niekas negali sutrukdyti, nes niekas neneša jokios atsakomybės. Paimkime paprasčiausią pavyzdį, kai savivaldybės taryboje daugiau nei puse jos narių priklauso vienai partijai. Savaime suprantama, kad meras be jokio realaus pasipriešinimo bus išrinktas iš tos pačios partijos ir visus ateinančius ketverius metus visus savivaldybės reikalus jis galės tvarkyti kaip tik nori ir kaip tik sugeba. Visus pateiktus nutarimų projektus jo partiečiai patvirtins net neskaitę, o bet kokie, taip vadinamos opozicijos išsišokimai bus vertinami tik kaip šou elementai, tačiau jokios realios įtakos negalės padaryti. Maža to, priimti nutarimus nereikia ir jokių žinių ar išprusimo ir tai daryti galima be jokio atsakomybės jausmo. Galima priimti ir patvirtinti ką tik nori, nes oficialiai už nutarimą balsuoja savivaldybės tarybos nariai, nors jį dažniausiai inicijuoja meras kartu su savivaldybės administracija. Iniciatorių juk nebausi, kad jie kažką sugalvojo, kas nebūtinai turi būti patvirtinta ir įsigalioti. Reiktų bausti tą, kuris tokį nutarimą priėmė. Tačiau kaip nubausti savivaldybės tarybą? Pirma, juk negalima bausti žmogaus už jo įsitikinimus, net jei jis galvoja, kad tarkim vandens kaina turi būti padvigubinta? Tai juk būtų visiškai antidemokratiška. Be to, iš kur kokiam ūkininkui žinoti, kokia ta vandens kaina turi būti ir kas sudaro jo savikainą. Jam pasakė, kad reikia balsuoti, tai jis ir pakėlė ranką. O antra, kaip kolektyvinėje atsakomybėje bausti pavienius asmenis? Be to, ir kaip bausti? Paleisti tarybą ir prieštarauti neva tai rinkėjų valiai, negali niekas. Nesvarbu, kad puse tų rinkėjų balsavo už darbo vietą ar tiesiog kupiūrą kišenėje ir buvo visiškai be nuomonės, bet teismui to nepakako ir rinkimai buvo pripažinti įvykusiais ir teisingais.

Vienintelis kontrolės mechanizmas priimant nutarimus yra Vyriausybės atstovas. Tačiau ir jis labai nedaug gali pagelbėti nes, (1) jis tikrina tik priimamų nutarimų atitikimą Lietuvos įstatymams ir seka procedūras bei (2) kaip įrodo praktika, net ir užginčijus kažkokį nutarimą, tai dar nebūtinai reiškia, kad savivaldybės valdžia jį sutiks pakeisti. Vienintelė išeitis – teismas. Deja ir jis gali tik panaikinti priimtą nutarimą, tačiau ne kažką nubausti.

Iš čia tampa suprantamas ir politikų noras užimti vietą savivaldybės taryboje. Kur dar kitur gausi absoliučią veiksmų laisvę, už tai nenešdamas jokios atsakomybės? Nesvarbu, kad tenka oficialiai dirbti (jei balsavimą ir kartą per mėnesį apsilankymą savivaldybės tarybos posėdyje galima pavadinti darbu) beveik visuomeniniais pagrindais, tačiau galima labai laisvai bet ką iš savivaldybėje esančio valstybinio turto pirkti, parduoti, išnuomoti ir už tai gauti nemenkus „dividendus“. O žmonių interesai lieka pačioje paskutinėje vietoje. Bent jau iki kitų rinkimų.

Susiję įrašai:

1. Apie „nešvarią“ politiką ir to priežastis
2. Rinkimų rezultatai į Europos Parlamentą
3. Naujoji Lietuvos Prezidentė – Dalia Grybauskaitė

Įsigaliojus naujai šilumos kainų skaičiavimo metodikai, šilumos tiekėjai kainas gali perskaičiuoti kiekvieną mėnesį atsižvelgiant į šilumai gaminti reikalingų išteklių kainą. Gera tokia tvarka ar ne, kol kas anksti spręsti, tačiau pažįstant energetikus, tikėtis ypatingai palankių sąlygų šilumos vartotojams, turbūt nelabai vertėtų.

Susipažinti su savivaldybėse nustatytomis šilumos kainomis galima regula.lt internetiniame tinklalapyje: šilumos kainų žemėlapis, pagal savivaldybes.

O tam, kad labiau suprasti, kaip šiandien yra apskaičiuojamos šilumos kainos, siūlome pašifruoti ištrauką iš vienos savivaldybės tarybos sprendimo dėl tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo:

1.1. šilumos gamybos kainos:

1.1.1. šilumos gamybos savo šaltinyje vienanarę, išreiškiamą formule – 4,38 + Tg nš kd;

1.1.2. patiektos į tinklą:

1.1.2.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 4,38 + Tpt kd ;

1.1.2.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 4,38 ct/kWh;

1.1.2.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją – Tpt kd ;

1.1.2.2. dvinarę:

1.1.2.2.1. pastoviąją dalį (už patiektą į tinklą šilumos srauto vidutinę galią) – 31,95 Lt/kW

per mėnesį;

1.1.2.2.2. kintamąją dalį (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – Tpt kd ;

1.2. šilumos perdavimo kainas (iki pastato šilumos įvado):

1.2.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 2,49 + Tpr kd ;

1.2.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 2,49 ct/kWh;

1.2.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją – Tpr kd ;

1.2.2. dvinarę:

1.2.2.1. pastoviąją dalį (už suvartotą šilumos srauto vidutinę galią) – 18,12 Lt/kW per

mėnesį;

1.2.2.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – Tpr kd;

1.3. šilumos, patiektos iki pastato šilumos įvado, kainas:

1.3.1. vienanarę, išreiškiamą formule – 6,87 + Tpt kd + Tprkd;

1.3.1.1. vienanarės kainos pastoviąją dedamąją – 6,87 ct/kWh;

1.3.1.2. vienanarės kainos kintamąją dedamąją, išreiškiamą formule – Tpt kd + Tpr kd;

1.3.2. dvinarę:

1.3.2.1. pastoviąją dalį (už suvartotą šilumos srauto vidutinę galią) – 50,07 Lt/kW per

mėnesį;

1.3.2.2.kintamąją dalį (suvartotą šilumos kiekį) išreiškiamą formule – Tpt kd + Tpr kd;

1.4. šilumos pardavimo vartotojams kainą – 5,09 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba

daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 5,09 Lt per mėnesį arba 0,36 ct/kWh;

1.5. pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 2.7 punktą, nepadengtas sąnaudas, susidariusias dėl kuro faktinių kainų ir nustatant šilumos kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, ir paskirstytas 12 mėnesių laikotarpiui – 2,02 ct/kWh;

1.6. šilumos kainų dedamųjų Tg nš kd, Tpt kd, Tpr kd, Tpt formules:

Eil Nr	Dedamoji	Formulė
1.1	Šilumos gamybos savo šaltinyje ir patiektos į tinklą vienanarės kainos kintamoji dedamoji	Tg nš kd = Tpt kd = 0,29 + (79,5 x Tmed + 1841,4 x Tm + 253,1 x Ta + 6615,2 x Tp + 405,6 x Ts + 105,1 x Td) / (91,85 x 10000)
2.2	Šilumos perdavimo kainos kintamoji dedamoji	Tpr kd = 0,39 + 24,65 x Tpt / 67,2
3.3	Patiektos į tinklą šilumos kaina	Tpt = 4,38 + Tpt kd

Žymėjimai:

Tmed – medienos kaina, Lt/tne;

Tm – mazuto kaina, Lt/tne;

Ta – akmens anglies kaina, Lt/tne;

Tp – pjuvenų kaina, Lt/tne;

Ts – šiaudų kaina, Lt/tne;

Td – dyzelinio krosnių kuro kaina, Lt/tne;

Kuro kainos, taikomos skaičiuojant šilumos kainas, nustatomos pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 121 punkto reikalavimus.

Ar kas nors patikėjote, kad bent vienas savivaldybės tarybos narys supranta, iš ko šiandien susideda šilumos kaina ir kaip išvis ji apskaičiuojama?

Susiję įrašai:

1. Mobiliojo ryšio kainos
2. Nuo 2010-01-01 brangsta elektra ir dujos
3. NT rinka. Ilgai laukus dar palauksim

Deja, nekilnojamo turto ekspertai tokius Vilniaus miesto savivaldybės norus vertina kiek skeptiškai ir realią kainą mato kur kas žemesnę, nors pabrėžia, kad viskas priklausys nuo nuomos sąlygų.

Ar nebus ir šįkart sostinės valdžia persistengus, o bėgdama nuo vilko užšokus ant meškos. Apie tokio sandorio efektyvumą kalbėti labai sunku, bet pažįstant mūsų politikų verslumą – nebūtų nieko stebėtina, jei jau po kelių metų tektų pakloti kur kas daugiau nei tie gauti keliasdešimt milijonų. Kita vertus, pritraukti privačius investuotojus, kurie sutiktų su valstybe sudaryti sandorį, gali pasirodyti kur kas sunkesnė užduotis, nei manoma. Ypač LEO LT sandorio žlugimo.

Susiję įrašai:

1. Nauja valdžia Vilniuje “valosi” nuo “tvarkiečių”
2. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
3. Gaivinama dviračių nuomos idėja Vilniuje

Dėl to mokiniams yra trumpinamos pamokos bei planuojama juos anksčiau išleisti rudens atostogų.

Po tokių sprendimų, tampa labai aiškus savivaldos klerkų požiūris į jaunąją kartą. Kitais metais turbūt reikėtų laukti visiško šildymo išjungimo visam šildymo sezonui. Juk žiema mokiniai gali mokytis ir namie..?

Parengta pagal „Šilutės žinių“ informaciją

Susiję įrašai:

1. Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį
2. Kaip „Maxima“ prisidėjo prie gėjų parado
3. Užderėjo šį rudenį…