Darbas. Ši sąvoka daugeliui iš mūsų išlieką aktuali ne tik sunkmečiu, bet ir visą gyvenimą. Doram ir sąžiningam piliečiui, darbas yra pragyvenimo šaltinis ir galbūt dar galimybė šiek tiek pasitaupyti ateičiai. Bent jau taip turėtų būti, nors kaip rodo statistika, didžioji dalis mūsų to padaryti nesugebame ar tiesiog nenorime. Kitaip sakant gyvename šia diena.

Tikriausiai ekonomistai labai nesupyktų, jei šioje vietoje būtų pasakyta frazė, kad šalies ekonominį lygį ir tos šalies piliečių gyvenimo kokybę labai smarkiai įtakoja vienas paprastas rodiklis – vidutinė, statistinio šalies gyventojo mėnesinė alga. Tai yra kuo šalies gyventojai gauna didesnius atlyginimus, tuo jų gyvenimas yra geresnis, o visa šalies ekonomika kur kas „tvirčiau stovi ant žemės“. Tiesa, kalbos apie dydį, gali kiek ir suklaidinti. Pavyzdžiui, kaip daugeliui žinoma, yra šalių, kuriose tualetinio popieriaus ritinėlis kainuoja šimtus tūkstančių, o tapti milijonierium gali bet kuris benamis. Tačiau tai visai nereiškia, kad šios šalies piliečių gyvenimas yra gražus ir laimingas. Anaiptol. Kalbant apie gyvenimo kokybę ir vidutinės algos dydį, svarbu yra palyginimas su kitomis šalimis. O tam, kad palyginimas būtų tikslus ir teisingas – privaloma naudoti kokią nors bendresnę ir visame Pasaulyje pripažįstamą valiutą. Pavyzdžiui, JAV dolerį ar eurą. Taigi, pasitelkę šias priemones, visai nesunkiai galime pamatyti, kaip skurdžiai gyvename mes ir kaip tiesiog piniguose maudosi danai, švedai ar amerikiečiai. Vidutinė statistinio lietuvio alga nuo tokios pat algos Danijoje skiriasi dešimtimis kartų. Palyginimui galima pasakyti, kad jei Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra apie 5 Lt. už vieną darbo valandą, tai Danijoje šis įkainis svyruoja apie 120 Danijos kronų, kas sudaro apie 50 Lt. Atkreipiame dėmesį, kad čia nurodytas minimalus valandinis įkainis, kuris Lietuvoje reglamentuotas įstatymais, o Danijoje daugiau mažiau yra susiformavęs pats savaime.

Tačiau net ir esant tokiam dideliam darbo užmokesčio skirtumui, daugelio prekių ir paslaugų kainos toli gražu nesiskiria kartais. Maža to – kai kurių paslaugų kainos yra net mažesnės, kai tuo tarpu dauguma būtinųjų prekių kainuoja brangiau visai nedaug. O ir mokesčiai Danijoje yra vieni didžiausių Europoje.

Įvertinus tokią situaciją, į galvą ateina labai paprastas klausimas: kaip esant tokiam darbo užmokesčiui ir tokiems mokesčiams, prekių ir paslaugų kainos sugeba išlikti tokios žemos? Kodėl Lietuvoje įmonės nesugeba dirbti taip konkurencingai ir mokėti savo darbuotojams bent pusę daniškos algos? O gal sugeba? Gal tik eilinis kokio nors uabo darbininkas to nežino ir nepastebi?

Iš tikro situacija vienpusiškai dvilypė. Iš vienos pusės, Lietuvoje visiškai žlugdomas smulkusis verslas, dėl ko kenčia visa valstybės finansų sistema ir milijoniniais pelnais džiaugiasi stambieji verslininkai, kurie savo darbuotojus verčia dirbti praktiškai už minimumą. Tačiau iš kitos pusės – viskas daugiau mažiau remiasi į darbo efektyvumą. Sena kaip Pasaulis tiesa byloja, kad kuo efektyviau įmonėje dirbama, tuo su esamais ištekliais galima daugiau pagaminti. Taigi atpiginti produkciją ir daugiau pagaminus bei daugiau pardavus – gauti didesnį pelną. Tačiau gauti pelną, jokiu būdu nereiškia, kad jį visą reikia „pravalgyti“ akcininkams. Kiekvienas sumanus ir atsakingas verslininkas supranta, kad gautas pelnas yra ne tik jo, bet ir kiekvieno įmonės darbuotojo nuopelnas, todėl jį būtina pasidalinti su kiekvienu dirbančiu įmonėje. Deja, Lietuvoje taip mąnančių stambiųjų verslininkų dar labai nedaug. Čia įprasta pasididžiuoti nebent tik tuo, kad pavyko sumaniai apgauti savo darbuotoją ar valstybę ir pasiimti apvalią sumelę sau, nesumokėjus jokių mokesčių.

Vienas pažįstamas verslininkas yra pasakęs: „geriau jau gauti baudą po patikrinimo, nei viską stengtis padaryti pagal įstatymus.“ Iš pradžių tai pasirodė kiek keistoka, tačiau įsigilinus į situaciją, šiais žodžiais privalėjau patikėti. Išpildyti visus įstatymų reikalavimus, kurių dažnai nesupranta net tie, kurie tuos įstatymus priima, pareikalauja daug pastangų. Ir vistiek visada išlieka tikimybė, kad ką nors padarysi ne taip, dėl ko patikrinimo metu gausi baudą. O štai darant viską paprastai ir per daug nesistengiant tenkinti visų teisės aktų reikalavimų, sutaupoma daug laiko ir išteklių, kurie gali būti panaudoti versle. Tiesa, bauda čia garantuota, tačiau ji paprastai nebūna tokia didelė ir ją sumokėti juk kur kas paprasčiau. Beje, dar juk visada yra galimybė susitarti su tikrintoju ir už tam tikrą sumą į jo kišenę viskas gali būti sutvarkoma dar paprasčiau. Sutinku, kad toks mąstymas nėra geras ir taip tikrai neturėtų būti. Tačiau ar ne pati valstybė mus verčia imtis tokių veiksmų? Verslui dabar tiek visokiausių reikalavimų ir prievolių, kad ir nedidelėje įmonėje reikia bent keletos žmonių viena tam, kad būtų išpildyti absurdiškiausi įstatymų reikalavimai. O kur dar nuolatinė įstatymų kaita, naujų analizė ir galiausiai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų? Nenuostabu, kad su tokiomis sąlygomis verslui ir ypač smulkiajam, mes taip atsiliekame nuo skandinavų. Jau vien suskaičiavus kiek reikia lėšų ir laiko vien tam, kad viskas būtų surašyta, patvirtinta, apskaičiuota, deklaruota ir laiku pateikta ten kur reikia, dažnam nusvyra rankos imtis bet kokios veiklos. O jei dar privaloma gauti kokią nors licenciją ar leidimą iš kokios valstybinės įstaigos, tai administracinis krūvis padidėja iki maksimumo. Savaime aišku, kad tuomet darosi ypatingai sunku konkuruoti rinkoje ir savo darbuotojams mokėti bent kiek didesnius atlyginimus. Juk įmonei, visų pirmą, reikia uždirbti tiek, kad pajėgtų išlaikyti visą tą administracinį aparatą, kuris įgyvendina pačius įvairiausius įstatymų reikalavimus. O realiai tai juk jokia vertė nesukuriama?

Pagal nesenai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtą Europos šalių konkurencingumo sąrašą, Lietuva jame užėmė tik 20 vietą, kai tuo tarpu Danija šiame sąraše – trečia. Tai daug ką pasako. Lietuvai dar labai daug trūksta, kad pasivytų sąrašo viršuje esančias šalis ir tam neužtenka vien užsienio investicijų ar pačių lietuvių verslumo skatinimo. Tam reikia kompleksinių priemonių paketo iš kurių svarbiausias – efektyvumas ir jo skatinimas. O jis reikalingas visame kame: nuo valdžios ir valstybinių įstaigų, iki kiekvieno iš mūsų.