Pateiksime keletą akivaizdžių pavyzdžių, kad Omnitel skambus šūkis – „pirmiausia – Jūs“ tėra tik skambi, tačiau visiškai nieko verta frazė. Remsimės savo pačių patirtimi, bendrovės darbuotojų pateikta informacija ir pačios bendrovės oficialiai pateikiama informacija. Visi pateikti pavyzdžiai puikiai tiktų skyreliui, kurio pavadinimas galėtų būti toks – Aš niekada nebebūsiu bendrovės Omnitel klientu, kadangi:

1. Omnitel negerbia savo klientų. Tikriausia ne vienas šios bendrovės klientas jau spėjo įsitikinti, kad dėmesys Jums, kaip klientui, atsiranda tik tuomet, kai perkeliate savo numerį pas kitą operatorių. Tą puikiausiai iliustruoja ir po tokio veiksmo gautas laiškas (paspauskite, kad padidinti). Iki tol kol paliksite šią bendrovę, esate tik „melžiama karvė“ todėl apie kažkokį ypatingesnį dėmesį galite tik pasvajoti. O lojalumo programa „Omni ID“ yra daugiau pasityčiojimas iš kliento, nei kokia nors reali nauda. Kam laukti 10 metų, kol tapsite šios bendrovės auksiniu klientu, jei jiems taikomas nuolaidas galima gauti iškart, vos tik perėjus pas kitą operatorių (žiūrėti nuotraukas apačioje)?

Omnitel laiškas klientui, kuris pasirinko kitą operatorių.

2. Omnitel turi tragišką vidinę komunikaciją. Jei netyčia užsukę į bet kurį šios bendrovės saloną parašysite kokį oficialų raštą šiai bendrovei, kuris jai bus ne itin naudingas, galite būti tikri, kad centrinės būstinės šis Jūsų raštas tikrai nepasieks. Puse lūpų teko nugirsti, kad darbuotojams net yra rekomenduotina „nepatogių ir nenaudingų“ raštų centriniam skyriui neperdavinėti. Mažiau problemų, nes juk puse ir daugiau problemų išsisprendžia savaime. O jei nuspręsite paskambinti į klientų aptarnavimo skyrių, tai už kiekvieną tokį skambutį bendrovė papildomai iš Jūsų uždirbs po beveik 1 Lt.

3. Omnitel akivaizdžiai meluoja savo klientams. Žemiau pateiktame pasiūlyme akivaizdžiai matyti, kad bendrovė savo oficialiame puslapyje siūlo tam tikrą paslaugą su tam tikromis apmokestinimo sąlygomis. Juodu ant balto parašyta, kad nesinaudojant paslaugomis, mėnesio mokestis yra 0 Lt. Deja, realybėje, planas „Kai reikia“ yra apmokestinamas 0,50 Lt mėnesiniu mokesčiu. O remiantis oficialiu bendrovės atsakymu (kurį suinteresuotiems asmenims galime pateikti), toks mokestis būtų netaikomas tik tuomet, jei būtų sudaryta 24 mėn sutartis, kas akivaizdžiai prieštarauja kitai plano aprašyme pateiktai nuostatai.

4. Omnitel nesilaiko vartotojų teises ginančių įstatymų. Jei bet kuris šios bendrovės klientas sugalvotų apsaugoti savo piniginę nuo pernelyg didelių išlaidų, tai su bendrove „Omnitel“ jam to tikrai nepavyktų padaryti. Pagal vartotojų teises ginančius įstatymus, telekomunikacijų bendrovės, klientui pageidaujant privalo jam neatlygintinai suteikti kredito ribojimo paslaugą. Kitaip tariant, klientas gali pareikšti norą, kad jo sąskaita už paslaugas per mėnesį negalėtų viršyti tarkim 60 Lt. Pasiekus tokią sąskaitos sumą, teikiamos paslaugos klientui turėtų būti apribotos. Deja, bendrovėje Omnitel tokia paslauga teikiama labai jau iškraipytai. Aiškinu specifiką. Mažiausias kredito limitas vienam numeriui, remiantis oficialiai gautu bendrovės konsultantų laišku yra 50,00 Lt. virš minimalaus mėnesio mokesčio. Kitaip tariant, jei Jūs, pagal sutartį šiai bendrovei įsipareigojote mokėti 50,00 Lt. tai savo mėnesio sąskaitą apriboti Jūs galite tik 100,00 Lt. arba daugiau. O kaip mūsų, klientų teisė mokėti bendrovei mažiau nei tas jos nustatytas minimumas?

5. Omnitel niekada nepripažįsta savo klaidų ir jos darbuotojai nesilaiko duoto žodžio. Galime pateikti visą šūsnį laiškų, kuriuose oficialiai bendrovė pripažino klaidas ir prižadėjo jas ištaisyti, tačiau čia pat visus savo pažadus ir užmiršo. Beje, ši bendrovė niekada neperrašo išrašytų sąskaitų ir beveik visada „pamiršta“ ištaisyti netikslumus ateinančių laikotarpių sąskaitose, todėl visiems klientams patariame iškart reikalauti kreditinės sąskaitos. Taip sutaupysite ir laiko, ir nervų.

O dabar, pažvelkime tiesai į akis. Ar taip su klientais besielgianti bendrovė tikrai gali save pristatyti šūkiu – „pirmiausia – Jūs“? Ir kam tas šūkis yra skirtas? Matyt tai žino tik pačios Omnitel vadovybė ir akcininkai. Bet tikrai ne klientai. Klientais reikia rūpintis tada, kai jie dar yra klientai, o ne tada, kai jie išeina pas konkurentą. Tai visiškai elementarus, tačiau esminis vadybos dėsnis. Išleisti milijonai savo įvaizdžio keitimui niekada neatpirks dėmesio klientui. Vietoj to, gal pirma reiktų apsikuopti iš vidaus? Nes vidinis „bardakas“ jau lenda per visus galus ir tuo galima lengvai įsitikinti tiek užsukus į bet kurį aptarnavimo saloną, tiek ir susisiekus su centriniu klientų aptarnavimo padaliniu. Per dešimtmetį užsitarnautas solidžios ir kokybiškas paslaugas teikiančios įmonės vardas jau visai baigia išgaruoti. Dabar ši bendrovė tampa eiline, lietuviška kontora, kuriai svarbiausias uždavinys – pritraukti ir kaip galima labiau apiplėšti savo klientą. Net ir nebūnant verslo genijumi, nesunkiai galima suprasti, kad jei orientuojamasi į brangesnes, tačiau kokybiškas paslaugas, tai tas kokybiškumas turi atsispindėti ir klientų aptarnavime. Dalis klientų tikrai gali sumokėti ir brangiau ir daugiau, siekdami išvengti bet kokių nesklandumų ateityje ir užsitikrindami, kad visos iškilusios problemos bus išspręstos greitai ir efektyviai. Deja, šią sritį bendrovė Omnitel apleido visiškai. Ir jei dabar kažkam reiktų aiškiai išskirti į ką orientuojasi ši bendrovė, tai bent kiek iš arčiau su jos virtuve susipažinusiam žmogui tai padaryti būtų labai sunku. Akivaizdu, kad to nežino ir didžioji dalis bendrovės darbuotojų.

Omnitel laiškas klientui, kuris pasirinko kitą operatorių.

Omnitel laiškas klientui, kuris pasirinko kitą operatorių.

Susiję įrašai:

1. Omnitel turi etatinius komentatorius internete?
2. Omnitel pradėjo prekiauti iPhone 4. Bitė tai padarė prieš mėnesį.
3. UAB Omnitel įveda skolos administravimo mokestį

1. Atlyginimas. Ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos darbdavių, įvertinę esamą situaciją ir bedarbystės mastus, nėra linkę naujiems darbuotojams siūlyti didesnę nei minimalią algą, kuri šiuo metu atskaičius mokesčius yra kiek didesnė nei 600 litų per mėnesį. Beveik nieko nuostabaus, kad už tokią algą sutinkančių dirbti tikrai yra sunku surasti. Pabandykite išgyventi už tokią sumą visą mėnesį! Ir nepamirškite dar pridėti kelionės į darbą ir atgal išlaidų, taip pat pietų. Likę keli šimtai litų tikrai nesukels didelio noro visą mėnesį plušėti.
2. Perdėti darbdavių lūkesčiai. Ne paslaptis, kad dažnai darbdaviai ieško visapusiško profesionalo, jauno ir dar su patirtimi. Po tokių reikalavimų sąrašo, visai nenuostabu, kad tinkamo darbuotojo taip ir nepavyksta rasti. Paprastai tokie darbuotojai, kurių tikrai nėra daug, jau turi darbo vietas ir esami jų darbdaviai su tokiais darbuotojais neskuba atsisveikinti.
3. Ekonominė ir politinė situacija Lietuvoje ir Pasaulyje. Šiais, visuotinio taupymo ir ekonominio sunkmečio laikais, kai globalus ekonomikos nuosmukis sukėlė tikrą audrą viso Pasaulio ekonomikoje, kardinaliai išsiskyrė trijų pagrindinių šalių, dalyvaujančių darbo santykiuose požiūriai ir veiksmai. Tiesa sakant, beveik niekada ir nebuvo šių trijų šalių požiūriai itin suderinti, tačiau pakitusi ekonominė situacija, šiuos santykius dar labiau paaštrino. Kalbu apie verslą, darbdavio pozicijoje, darbuotoją ir valstybę. Paprastai tariant, verslo pagrindinės siekis yra uždirbti pinigus, o įplaukoms sumažėjus, prisijungė ir šalutinis tikslas – sutaupyti. Darbuotojui, aišku svarbiausiu veiksniu tapo jo atlyginimas, kuris darbdaviui įvedus taupymo politiką, vienaip ar kitaip, daugeliu atveju, buvo sumažintas. Tuo tarpu valstybė, kuri kišasi į darbdavio ir darbuotojo santykius, taip pat pajutusi artėjančią biudžeto deficito giltinę, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kurie nebuvo naudingi nei darbuotojui, nei tuo labiau darbdaviui – padidino mokesčius, taip tikėdamasi sumažinti biudžeto nepriteklių. Gavosi situacija kaip toje Krylovo pasakėčioje, kai kiekvienas vežimą tempia sau, o vežimas iš vietos taip ir nepajuda: darbdaviai neranda darbuotojų, žmonės nebenori dirbti, o valstybė dėl to ir toliau nesurenka mokesčių.
4. Emigracija. Visi žinome emigracijos mastus. Ypač pastaraisiais metais, kai slegiami paskolų naštos bei ieškodami ne tik gardesnio duonos kąsnio, bet ir bent kiek geresnės socialinės aplinkos, Lietuvą paliko šimtai tūkstančių jos piliečių. Bet nereikia ir tos statistikos. Kiekvienas iš mūsų turbūt galėtume nesunkiai įvardinti bent vieną draugą, kolegą ar giminaitį, kuris dirba ir gyvena užsienyje. Ypatingai tai aktualu kalbant apie jaunus ir perspektyvius darbuotojus, kurių dažniausiai ir ieško, bet jau neranda, mūsų šalies darbdaviai.

Esu beveik tikras, kad pasibaigus vienai krizei, sulauksime kitos. Tik antroji jau bus socialinė. Norom nenorom gausim įsileisti trečiųjų šalių emigrantus, kurie galbūt sutiks dirbti „prastesnius“ ir mažiau apmokamus darbus. Tik ar to pakaks, kad vis senstanti visuomenė pajėgtų išsilaikyti? Tiesa, patriotiškumu neblizga nei mūsų valdžia, nei daugelis iš mūsų. Tad tokios vertybės, kaip tautiškumas, pilietiškumas ir atsakomybė prieš savo šalį ir savo brolius bei seseris tikrai neįeina į pirmą dešimtuką. Tačiau nepaisant to, esame gana konservatyvūs, nepakantūs ir visai nenorime regėti savo tarpe kitos rasės ar tautybės žmonių. Tačiau gal tai nėra taip blogai? Juk visos išsivysčiusios šalys susiduria su ta pačia problema ir nepaisant to – visos jos nepraranda tautiškumo. Gal kylančiai ekonomikai kaip tik reikia pigios darbo jėgos importo? Gal tai yra kaip tik tai, ant ko Lietuva turi statyti savo ateitį? Gal… tik ar toje ateityje yra vieta lietuvių kalbai, kultūrai, papročiams, tradicijoms? Ar sugebėsime išsaugoti tai, ką per amžius mums išsaugojo mūsų proseneliai? Būtų puiku, jei tai pavyktų. Nes priešingu atveju Pasaulyje gali likti tik viena trispalvė. Ir ta pati su žvaigžde per vidurį.

Susiję įrašai:

1. Darbas internetu. Utopija ar realybė?
2. Kiek vertas Jūsų darbas?
3. Ko žmonės ieško internete?

Po nevykusio marketinginio triuko su asmeniniais mokėjimo planais, UAB „Omnitel“ pastebėjusi interneto galią ėmė dėti nemažas pastangas, kurių tikslas buvo vienas – kaip galima labiau įsitvirtinti internetinėje erdvėje iš teigiamos pusės. Tuo tikslu net omnitel.lt internetinė svetainė buvo atnaujinta iš esmės ir dabar primena blogą. Juk Google „myli“ blogerius, ar ne? Trumpai tariant – buvo pasinaudota visomis SEO technologijomis, kad tik visi ne tokie teigiami įrašai apie šią bendrovę, Google paieškos rezultatuose būtų nustumti kuo žemiau. Pastangos davė rezultatų. Šiandien įvedus žodį „Omnitel“ į Google paieškos laukelį, pirmajame puslapyje pamatome tik vieną „nepriklausomą“ įrašą apie Omnitel. Tas įrašas priklauso blogui „Common sense“.

Nesunku pastebėti, kad pasirodančią informaciją internete nuolat stebi ir šios bendrovės ryšių su visuomene atstovė Daiva Selickaitė, kuri savo ruožtu nepamiršta visą pasirodančią informaciją pakomentuoti oficialia bendrovės  versija. Galima kirsti lažybų, kad ir šis įrašas nepraslys pro jos akis. Tačiau ir tai ne visada gelbsti. Oficiali bendrovės versija ir lieka oficialia. O štai vartotojų atsiliepimai, visai kas kita. Visuomenė juk nėra kvaila ir visada labiau patikės paprastais internautais, nei oficialia bendrovės pozicija. Štai dėl to ir atsirado tokia „nepriklausomų“ internautų dalis, kuriems bet kokia ar bent kiek neigiama nuomonė apie bendrovę „Omnitel“ yra negera ir tokią informaciją būtinai reikia papildyti sava ir neabejotinai „viena ir teisinga“ nuomone. O jei buvo aptikta informacija apie kurį nors šios bendrovės konkurentą, tai būtinai reikia įsivelti į diskusiją, kad būtent bendrovės „Omnitel“ paslaugos yra geresnės, kokybiškesnės ir visokios kitokios „esnės“. Taip nutiko ir mūsų tinklaraštyje.

Vos tik pasirodžius straipsniui apie bendrovę „Omnitel“, tuoj pat sulaukiama komentatorių, kurie visom keturiom bando įrodinėti, kad geriausios paslaugos yra tik šios bendrovės. Neprieštaraujam per daug. Tačiau  tikri skaitytojai taip pat moka skaityti ir skaičiuoti, todėl manome, kad kiekvienas pasidaro savas išvadas. O tie komentatoriai, kurie kaip jau dabar tapo beveik aišku, ne be pačios bendrovės įsikišimo staiga netikėtai yra pamilę „Omnitel“ ir visiškai nusivylę likusiais mobiliojo ryšio operatoriais, lai ir toliau šiukšlina lietuviškojoje interneto erdvėje. Tik, deja, pačiai bendrovei tai jokios garbės nedaro. Net atvirkščiai – tai ima panašėti į elementariausią sukčiavimą ir visiškai negarbingą elgesį vartotojų atžvilgiu.

Deja, vartotojų taip pigiai apsukti vistiek nepavyksta. Nepaisant milžiniškų bendrovės „Omnitel“ pastangų gerinti visuomenės nuomonę apie šią bendrovę, vartotojai savaip atsirenka kokio operatoriaus paslaugomis naudotis. Tą puikiai įrodo ir mobiliojo ryšio klientų migracijos statistika. Bendrovei „Omnitel“ ir toliau nepavyksta atsikratyti neigiamo klientų migracijos balanso. Akivaizdu, kad vartotojai kažkur kitur randa kažką geriau. Gal tada ir šiai bendrovei vertėtų, užuot tuščiai komentavus straipsnius internete, imtis tokių priemonių, dėl kurių klientai norėtų naudotis būtent bendrovės „Omnitel“ teikiamomis paslaugomis?

P. S. Straipsnio autorius ir Grant.lt jokių tiesioginių ar netiesioginių ryšių nei su vienu mobiliojo ryšio operatoriumi Lietuvoje neturi. Išskyrus tai, kad naudojasi visų trijų mobiliojo ryšio operatorių teikiamomis paslaugomis.

Susiję įrašai:

1. Omnitel ir Teo vienija pajėgas
2. Omnitel.lt kenkėjai? (Papildyta)
3. Komentarai internete: kas turi prisiimti atsakomybę?

Iš tikro, korupcijos ir kyšių problema egzistuoja pačioje visuomenėje ir jei ji (visuomenė) tai toleruoja (vieni duoda, kita ima) tai tokia visuomenė susiduria su begale kitų problemų, tarp kurių skaudžiausios yra tam tikrų visuomenės sluoksnių nepriteklius, suklestėjęs biurokratizmas, smarkiai kritusi viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybė, finansiniai nusikaltimai. Kiek atidžiau panagrinėjus, kad ir elementariausią kyšininkavimo atvejį, galima gauti visą grandinę blogybių, kurios labiausiai užgriūva tą pačią visuomenę. Tarkim verslo atstovas, siekdamas vieno ar kito palankaus sprendimo, perduoda valdininkui 1000 Lt. kyšį. Savaime aišku, kad verslininkas tų pinigų nepaėmė iš savo legaliai gaunamo atlyginimo, o jei ir paėmė, tai vistiek stengsis juos artimiausiu laiku susigrąžinti. Taigi, visiems kyšininkavimo atvejams, verslas privalo turėti „juodų“ (apskaitoje neapskaitytų) pinigų. Taip pat aišku, kad nuo tokių pinigų valstybė negauna jokių mokesčių. Kyšį paėmęs valdininkas, taip pat tų pinigų negali oficialiai deklaruoti, todėl tie pinigai ir toliau keliauja su savo juodąja etikete. Už šiuos pinigus, valdininkas gauna „atidirbti“. Tarkim priimti verslininkui palankų sprendimą vienoje ar kitoje srityje. Kad tai padarytų, valdininkas dažniausiai pažeidžia begalę įstatymų ir procedūrų: galbūt į šalį atideda kitų asmenų interesus ar net juos specialiai ignoruoja (juk kiti tai nedavė, o kodėl turiu daryti kažką kitiems, kurie neduoda, kai ir duodančių yra?), o gal net uoliai besistengdamas atsidėkoti savo „geradariui“, ima ir pridaro nepataisomos žalos gamtai, visuomenei ar net visai valstybei.

Žinia, kad tokios piniginės injekcijos į valdininkų kišenes yra labai dažnas reiškinys mūsų šalyje. Ir ne tik valdininkų, bet ir gydytojų, policininkų, kitų kontroliuojančių valstybės institucijų pareigūnų. Kur yra valdžia, ten yra ir korupcija. Sena, bet puikiai realybę atspindinti tiesa. Ypač šalyse su tokiu 50 metų palikimu, kokį turi ir Lietuva. Ir naivu galvoti, kad specialiosios tarnybos ar tokie prieš korupciją neva kovojantys veikėjai kaip K. Komskis yra pajėgūs kažką pakeisti. Reti, bet visgi pasikartojantys atvejai, kai STT sulaiko vieną kitą pareigūną (Alytaus mero atvejis) yra daugiau susidorojimo su konkrečiu ir aukščiausiajai šalies valdžiai neįtinkančiu asmeniu, nei rimta kova prieš korupciją. Jei jau būtų norima su tuo rimtai kovoti, suimti reiktų turbūt visų Lietuvos savivaldybių merus, kadangi viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimų drąsiai būtų galima rasti bet kurioje Lietuvos savivaldybėje. O kai kuriuose ir kur kas rimtesnių bei savo mastu, stambesnių. Tačiau ar pavyzdžiui STT gali imtis ko nors rimtesnio prieš konservatorius, kai jie šiuo metu valdžioje? Atsakymo turbūt nereikia. O štai pasitarnauti kaip įrankiu, susidorojant su neįtinkančiu ar jau nebetinkančiu partijai asmeniu – visada galima. Juk biblinė tiesa, kad tegu meta į mane akmenį, tas, kas yra be nuodėmės, galioja ne tik šventiesiems. O ir „prisiųti“ ar „prikabinti“ bylą asmeniui, šių laikų visuomenėje yra juokų darbas. Pakanka tik tam pasitelkti žiniasklaidą, kuri taip pat nėra „šventoji karvė“ ir jau netrukus konkretus asmuo gali tapti nekenčiamiausiu žmogumi valstybėje.

Vertinant filosofiniu požiūriu, korupcija demokratinėje valstybėje griauna tuos pamatus, ant kurių ji pati pastatyta. Gal todėl ir korupcija labiausiai suklesti ten, kur ypatingai jaučiamas tos pačios demokratijos stygius. Tačiau ir pati demokratija, kaip valdymo forma, nėra ta terpė, kurioje korupcijai nebūtų vietos. Valdžia žmonėms! Tai šūkis, kuris iš vienos pusės tarsi įtvirtina demokratiją, tačiau iš kitos pusės, juk tokiais šūkiais savo dominavimą grindė ir komunistai. O realios valdžios liaudis neturi nei dabar, nei anksčiau. Tiesa, dabar žmonės gali rinktis ir rinkti. Tačiau ar visada liaudis žino ką daro? Ypač turint omeny praėjusius rinkimus į LR Seimą. Ir ar yra iš ko rinktis, kai visi mes iš tos pačios Lietuvos ir su ta pačia praeitimi.

Kaip rodo patirtis, šiandien korupcija jau neapsiriboja vien tik eilinių „daktarėlių“ ar „valdininkėlių“ kišenėmis. Dar daugiau… gydytojų kišenių pildymas jau beveik legalus, o mes dar skundžiamės, kad turim blogą sveikatos apsaugos sistemą ar kad už medicinines paslaugas tenka susimokėti. Nors turbūt tai niekad ir nebuvo tas korupcijos lygis, kuris būtų vertas ypatingo dėmesio. Daug skaudžiau visai visuomenei, kai dauguma valstybinių įmonių prekes ir paslaugas perka nuo keliasdešimt iki kelių šimtų procentų brangiau, arba kai šimtus milijonų laidojam neva tai Valdovų rūmams, o iš tikro statom privatų mikrorajoną Vilniuje. Korupcija valstybiniu lygmeniu yra pati skaudžiausia visuomenei, tačiau juk viskas visada prasideda nuo mažų dalykų. Gal tada tikrai reikėtų kiekvienam iš mūsų pradėti nuo savo kiemo? Tačiau išsišokėlių visuomenė juk nemėgsta. O ir rizikuoti savo ar savo artimųjų sveikata kažkaip nelabai norisi. Tai kur tada išeitis? O ji turbūt tik ateityje. Mūsų vaikuose ir vaikaičiuose. Tad bent jau jiems pasistenkim neįdiegti to savo palikimo.

Susiję įrašai:

1. Korupcijos šaknelės ir viršūnėlės

Palyginimui buvo pasirinkti bendrovių siūlomi mobiliojo interneto planai, suteikiantys vienodą kiekį duomenų: 100 MB ir 3072 MB. Kadangi pirmajam planui duomenų kiekis yra labai nedidelis, bendrovės šį planą siūlo tiems klientams, kurie internetu naudojasi tik telefone.

Antrasis planas siūlomas tada, kai mobilųjį internetą planuojama naudoti kompiuteryje.

Visi duomenys paimti iš operatorių svetainių, 2010 metų rugsėjo 28 dieną. Į ryšio kokybinius parametrus neatsižvelgta, tačiau dar nuo seno gyva nuomonė, kad geriausia ryšio kokybė yra „Omnitel“ tinkle, kiek prastesnę mobiliojo ryšio kokybę turi bendrovė „Bitė Lietuva“ ir trečioje vietoje pagal mobiliojo ryšio kokybę lieka bendrovė „Tele2“.  Laikykime, kad tai pakankamai teisinga ir verta dėmesio nuomonė.

Taigi, kaip matome, abiem atvejais, brangiausiai savo paslaugas siūlo ta pati „Omnitel“, kai tuo tarpu likusių dviejų operatorių kainodara yra identiška.

Kaip savo anksčiau minėtame pranešime teigia UAB „Omnitel“, tokį mobiliojo interneto paketų pardavimų gausėjimą lėmė išaugę išmaniųjų telefonų pardavimai. Ir iš tikro. Ši bendrovė dar vasaros pradžioje rinkai pasiūlė naujausius išmaniųjų telefonų modelius, pakankamai palankiomis kainomis ir sąlygomis. Aišku, kad tai privalėjo išauginti ir mobiliojo interneto pardavimus. Tačiau ar tokia strategija pasiteisins bendrovei esamomis ekonominėmis sąlygomis? Įsigyti telefoną palankiomis sąlygomis yra viena, tačiau, kad naudotis visais jo teikiamais privalumais, yra reikalingas mobilusis internetas, kuris šios bendrovės tinkle yra brangiausias iš visų trijų, jį siūlančių operatorių Lietuvoje. Žinoma, „Omnitel“ iš to tikisi papildomai uždirbti, tačiau ar klientai nepasijus permokantys už mobiliojo interneto ryšį? Ypač kai kainos skiriasi beveik dvigubai.

Tiesa, ką tik aprašytus bendrovės „Omnitel“ planus nesunkiai išduoda ir su išmaniaisiais telefonais siūlomi mokėjimo planai, pagal kuriuos suteikiama 1 MB ar 10 MB duomenų. Savaime aišku, kad tai juokingai mažas kiekis duomenų įsigijus išmanųjį telefoną. Klientai yra tiesiog priversti papildomai užsisakyti mobiliojo interneto planą, kuris suteiktų galimybę persiųsti daugiau duomenų. Ir tai aišku papildomai kainuoja. Todėl tas 7 kartų augimas, daugiau yra priverstinis ir išdava bendrovės taikomos kainodaros.

Susiję įrašai:

1. Gerasplanas.lt padės pasirinkti
2. Omnitel turi etatinius komentatorius internete?
3. 1060. Kaip į užsienį skambinti pigiau

Taip ir neaišku, tai kokios naršyklės yra pilnai palaikomos? Intuityviai bandau nuspėti, kad tai turėtų būti Microsoft produkcija. Bet ką daryti jei savo kompiuteryje neturiu nei dėdės Bilo operacinės sistemos, nei jo sukurtos naršyklės? Turbūt tada patenku į tą sąrašą žmonių, kuriems Lietuvos darbo biržos paslaugos yra prieinamos tik atvykus į teritorinį skyrių. Ir čia po to, kai informacinėms technologijoms (IT) kiekviena valdiška įstaiga per metus atseikėja nuo kelių šimtų tūkstančių iki keletos milijonų litų.

Gerai, kad bent dokumentai pateikiami šioje svetainėje yra ne Microsoft Word (doc), o Portable Document Format (pdf) formato. Bent jau taip iš dalies yra įgyvendintas įstatymas, teigiantis, kad valstybinių įstaigų pateikiama informacija neturi būti susieta su konkrečiu programinės įrangos gamintoju bei neturi reikalauti įsigyti tam tikrą komercinę programinę įrangą, kad su tokia informacija būtų galima susipažinti.

Susiję įrašai:

1. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?
2. Kaip su bedarbiais tvarkosi Lietuvos Darbo birža
3. Kaip Darbo birža remią verslą ir bedarbį

Nesenai perskaitytas straipsnis apie Lietuvoje atliktą tyrimą dėl mokesčių mokėjimo sukėlė nemažai minčių. Tiesa, jos nebuvo ypatingai naujos ar kažkuo išskirtinės. Bet visgi…

Sekant tyrimo metu gautais rezultatais, galima padaryti sekančias išvadas:

1.Didžioji Lietuvos gyventojų dalis realiai nekuria jokios oficialios vertės arba dirba šešėlyje ir nemoka jokių mokesčių, o neretai dar ir naudojasi teise į lengvatas, gauna vienokias ar kitokias išmokas iš valstybės biudžeto;

2.Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis katastrofiškai netolygus. Trys didieji Lietuvos miestai – visas Lietuvos ekonomikos branduolys, kai tuo tarpu likusi Lietuvos dalis dažnai nesugeba išsilaikyti net savęs;

3.Smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje neliko arba jis balansuoja ant išnykimo ribos. Apie savarankiškai dirbančius asmenis galima pasakyti, kad jie jau tik buvo. Kažkur ir kažkada praeityje, nes dabar tokių asmenų yra vos 2,2 proc.;

4.Praėjus pusei metų, politikų žadėtas dėmesys nedarbui jokio laukiamo efekto nedavė. Nedarbas ir toliau auga, o jokių realių veiksmų, kad tai būtų sustabdyta nėra. Akivaizdžiai pasirinktas ne tas kelias arba problemai rodomas per menkas dėmesys. Kelių kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurios čia įdarbino kelis šimtus aukštųjų technologijų specialistų nėra tas gelbėjimosi ratas, nes tokie specialistai darbą sugeba susirasti ir patys. O didžioji bedarbių dalis juk menkesnio išsilavinimo ir žemesnės kvalifikacijos žmonės;

5.Mokestinė našta Lietuvoje visiškai nepamatuota ir be jokios dirbti skatinančios politikos. Daug geriau gauti bedarbio pašalpą, papildomas lengvatas ir verstis atsitiktiniais darbais ar dirbti šešėlyje nei „arti“ po 12 valandų per parą už minimalų oficialių atlyginimą;

6.Verslumo skatinimas. Skambi frazė politikų lūpose, tačiau kas šiandien ta linkme padaryta realiai? Ar galima kalbėti apie verslumo skatinimą, kai kasdien iš politikų tik ir girdime apie svarstymus įvesti naujus mokesčius ar padidinti jau esamus. Ar mokestinės bazės ir teisės aktų kaitaliojimą po keliskart per metus galima laikyti verslumo skatinimu? O kur dar pačios įvairiausios biurokratinės kliūtys, kurios dažnam verslininkui atima bet kokį norą kažką daryti, nes pareikalauja visiškai nepamatuotų laiko sąnaudų;

7.Šiandieninę situaciją Lietuvos ekonomikoje būtų galima pavadinti taip: arba tu valstybę, arba ji tave. Ir jokie pagraudenimai apie atsakomybę ar meilę savo gimtinei čia negelbsti. Jei veiksi skaidriai ir sąžiningai – esi pasmerktas žlugti, nes negali likti konkurencingas rinkoje, jei žaidi pagal visiškai kitas taisykles nei tavo priešininkai. O valstybė, kurianti tas žaidimo taisykles visada yra pasiruošusi pribaigti pralaimėjusįjį, kuris dar galbūt rodo kokius nors gyvybės požymius;

Kyla labai natūralus klausimas. Negi valstybės galvos tiek kvailos, kad nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi? Tikriausiai ne. Jos tai puikiai supranta, kaip ir tai, kad praktiškai didžioji dalis verslo dabar dirba prieblandoje. Tai ko reikia, kad būtų priimti esminiai pakeitimai valstybės valdyme, tikrai skatinantys verslumą ir kuriantys naujas darbo vietas bei keliantys šalies ekonomiką? Turbūt tik valios, supratingumo ir atsižvelgimo į realią situaciją. Net nereikia jokių specialių ekonomikos žinių, kad suprastum, jog geriau legaliai dirbantis ir užsidirbantis žmogus, bet neprašantis nieko iš valstybės, nei tas, kuris dirba nelegaliai ir dar gauna socialinę pašalpą. Juk turim vartojimo mokesčius (PVM), tad bet kuriuo atveju, mokesčiai būtų sumokami. O didėjantis vartojimas vidaus rinkoje būtų pati geriausia priemonė skatinanti verslumą. Tačiau ne. Šiandien politikams yra svarbiau išpešti iš „išsišokėlio“, išdrįsusio paviešinti savo veiklą 72 Lt per mėnesį, net jei jis tą mėnesį ir negavo jokių pajamų, nei leisti jam bent kiek įsitvirtinti rinkoje. Natūralu, kad nepakeliamos mokesčių naštos prispausti, daugelis tiesiog paprasčiausiai nebemato tikslo ką nors daryti ir nueina lengviausiu keliu. Į darbo biržą ir šešėlį.

Kiek juokingai skamba kai kurių aktyvių visuomenės veikėjų pagraudenimai apie atsakomybę, pagarbą valstybei ir panašius dalykus. Akivaizdu, kad tokie asmenys yra visiškai nutolę nuo realybės. Iškart galima būtų priešpastatyti klausimą, o ką valstybė padarė, kad ją gerbtume, jaustume prieš ją atsakomybę ir noriai pasidalintume savo pinigais su ja? Pavardinkime…:

1.Švietimas. Darželiai baigia išnykti, o likusieji perpildyti. Mokyklose mokymo priemonės mokamos. Remontai – taip pat dažnai su tėvų pagalba. Mokslas universitetuose ir kolegijose taip pat didžiąja dalimi mokamas;

2.Sveikatos apsauga. Mokam visi ir visaip. Oficialiai ir neoficialiai;

3.Krašto apsauga. Vaidinam kad ją turim, tačiau be simbolinės reikšmės ji daugiau niekam nereikalinga;

4.Socialinė apsauga. Pensininkų, mamų ir šiaip nedarbingų asmenų tikrai turim. Sočiai. Tik štai ar trečdalis atlyginimo sumokamas SODRAI kas mėnesį garantuoja, kad ištikus nelaimei neteks badauti? Toli gražu ne. Tai kam mokėti SODRAI, jei ji nieko negarantuoja?

5.Transportas ir energetika. Už šių sferų teikiamus patogumus mokam kaip tikri europiečiai. Tik gal politikai pamiršo koks šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje?

6.Teisingumas. Apie jį po pastarojo laikotarpio įvykių išvis kažką būtų sunku pasakyti. O bent kiek realiai su šia sritimi susidūręs pilietis žino, kad teisingumas yra tiesiogiai proporcingas piniginės storiui ir pažįstamų, įtakingų asmenų skaičiui.

7.Kultūra. Praeitais metais „prakultūrinom“ tikrai nemažai. Prisižiūrėjom fejerverkų už milijonus. Tačiau kiek nuo to kokio nors Balbieriško gyventojas tapo kultūringesnis? Kaip visada kažkas iš kultūros gerai uždirbo, o Lietuvos kultūra taip ir liko savo vietoje.

8.Žemės ūkis. Šią sritį išvis reiktų labiau pervadinti į Europos Sąjungos pinigų dalintojus ir atiminėtojus, nes jokios kitokios realios naudos čia nematyti. Kaimas ir toliau drąsiai darbuojasi šakėmis, o gautas išmokas, jei tik jų nepaprašo grąžinti atgal – sugeba nedelsiant panaudoti „troškulio“ malšinimui.

9.Vienintelį ką turim tai valstybės valdymo aparatą. Čia tai galima pasigirti. Tik kam jis reikalingas, jei greitai neliks ką valdyti? Įvairios struktūrinės ir visokios kitokios reformos seka viena po kitos, o valstybės valdymo aparatas stovi tvirtai kaip ąžuolas. Ar kas nors kada nors pajėgs jį pajudinti?;

Štai jums ir visa meilė bei pagarba. Žmogus niekada nemylės to, kas jį engia. O apie pagarbą išvis šioje situacijoje neįmanoma kalbėti. Tam, kad žmogus gerbtų savo valstybę, pirmiausia pati valstybė turi gerbti jį. Bet juk valstybė tai ne kažkas asmeniško. Valstybė susideda iš mūsų visų – piliečių. Tad štai, kol nebus į daugelį dalykų pažvelgta iš esmės ir konstruktyviai, kol nebus elementaraus supratimo jog mes visi privalome rūpintis vieni kitais, tol gyvensime prieblandoje, bijodami išlįsti į šviesą, bijodami patys savęs.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Valstybinė ar privati. Kas geriau?

Pokalbiai tarp TEO ir „Omnitel“ klientų nuo birželio kainuos 0 centų už minutę

Ne paslaptis, kad ir UAB „Omnitel“, ir AB „TEO“ priklauso tai pačiai kompanijai – TeliaSonera Group. Taigi, nuo šiol skambučiai iš Omnitel į Teo tinklą ir atgal, gali būti salyginai nemokami. Salyginai, kadangi yra taikomi papildomi mėnesiniai mokesčiai.

Kiek toks sprendimas pagelbės šioms kompanijoms? Kol kas sunku pasakyti… Tačiau žinant, kad Teo laidiniu telefono ryšiu naudojasi palyginti nedaug vartotojų (ir jų būtų dar mažiau, jei ne interneto paslaugos, kur AB „TEO“ pastebimai lyderiauja) o ir iš tų pačių dauguma vyresnio amžiaus, šį žingsnį būtų galima vertinti kaip gelbėjimosi šiaudą AB „TEO“ „VOX“ (laidinio telefono ryšio) paslaugoms.

Dėl ne itin patrauklių tarifų, daugelis laidinio ryšio vartotojų jau senai atprato skambinti į mobiliuosius tinklus, todėl panašu, kad toks žingsnis turėtų iš naujo priversti pagalvoti apie galimybę susukti mobiliojo ryšio telefono numerį. Ar tai pasiteisins? Kaip papildoma ir nebrangi paslauga – galbūt. Tačiau ar tai kompanijoms atneš papildomų pajamų? Vargu. Juk jau šiandien beveik visi mobiliojo ryšio operatoriai siūlo už tam tikrą mėnesinį mokestį skambinti į visus tinklus po kelis šimtus minučių per mėnesį. Tai kam dar tokios ir panašios paslaugos, jei galima visiškai nesukant galvos į kurį tinklą skambini, plepėti keletą valandų už kelis dešimtis litų per mėnesį?

Susiję įrašai:

1. Nežinote į kurį mobiliojo ryšio tinklą skambinate? Pasitikrinkite!
2. 1060. Kaip į užsienį skambinti pigiau
3. Omnitel pradėjo prekiauti iPhone 4. Bitė tai padarė prieš mėnesį.

Šios rungtynės išskirtinės buvo ne tik tuo, kad buvo kovojama dėl svarbios pergalės kelyje link LKL aukso žiedų, bet ir tuo, kad žalgiriečiai šias rungtynes žaidė be trenerių. Rungtynių protokolą pasirašė pats komandos kapitonas Dainius Šalenga, o vadovauti rungtynėse jam padėjo komandos draugai.

Tokia situacija „Žalgiryje“ susiklostė po to, kai dar antradienį, vienas iš pagrindinių klubo savininkų Vladimiras Romanovas atleido iki tol vyriausiojo rinktinės trenerio pareigas ėjusį Darių Maskoliūną, o šiandien ryte apie atsistatydinimą pranešė ir iki šiol vyriausiojo trenerio asistentu dirbęs Gvidonas Markevičius.

Atrodo, kad pinigai ir valdžia kai kuriems žmonėms yra aukščiau visko. Atleisti komandos vyriausiąjį trenerį kai komanda žaidžia paskutines finalo rungtynes ir dar daugiau – komandą išvis palikti be trenerių, bet kuriai komandai būtų tolygu nuokautui. O žinant „Žalgirio“ indėlį į Lietuvos krepšinį ir šios komandos svarbą visai Lietuvai, toks V. Romanovo žingsnis aiškiai parodo šios žmogaus požiūrį į Lietuvą ir tai kas jai brangu.

V. Romanovui be „Žalgirio“ dar priklauso ir „Ūkio bankas“. Po tokių šio verslininko sprendimų, „Ūkio bankas“ tikrai neturėtų sulaukti „Žalgirio“ gerbėjų dėmesio. Normalioje visuomenėje tokiam žmogui priklausantis bankas nebeturėtų teisės sieti savo ateities planų su šalimi, kurios piliečiai buvo pažeminti vardan asmeninių ambicijų.

Pinigai ir valdžia duoda daug ką, tačiau kai ko nenupirksi net už pinigus. Šitą turėtų suprasti bet kuris, save  ir kitus gerbiantis verslininkas. Panašu, kad V. Romanovas apie tai susimąsto mažiausiai.

Nuo pat to momento, kai V. Romanovas įsigijo „Žalgirio“ klubą, šią komandą ėmė persekioti iki tol negirdėti dalykai. Štai vos tik pradėję sezoną Eurolygoje, „Žalgirio“ krepšininkai į aikštelę išbėgo su marškinėliais, ant kurių nebeliko vietos net komandos pavadinimui. Matyt V. Romanovas nusprendė, kad nusipirkęs komandą įgijo teisę ją pavadinti kaip tik nori. Deja, reikėtų priminti, kad bankas ir krepšinio komanda yra visai ne tas pats. Ypač Lietuvoje ir ypač kai kalbama apie „Žalgirį“. Bet juk kai turi banką ir pinigų, tai matyt tampa visai nesvarbu. Turbūt, jei tik būtų įmanoma, už stambią sumą kas nors galėtų nupirkti ir visą Lietuvą. Jei tik ji dar Kubiliaus neužstatyta kokiam nors užsienio bankui.

Susiję įrašai:

1. R. Butautas prisipažino…
2. Lietuvos krepšinio fiasko…
3. Lietuvos krepšinio rinktinė pakviesta į 2010 metų Pasaulio čempionatą

Tuo tikslu, buvo kreiptasi į didžiausias puslapių talpinimo (hostingo) paslaugas teikiančias įmones Lietuvoje ir paprašyta susistemintų duomenų apie jų klientus ir tikėtina – jų veiklą internete. Kaip rašoma minėtame straipsnyje, viena didžiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų „Interneto vizija“ atsisakė pateikti reikalaujamus duomenis, tačiau VMI ir toliau reikalauja minėtų duomenų.

Suprantama, kad iki šiol VMI neturėjo pakankamų išteklių tinkamai kontroliuoti internetinio verslo, tačiau prašyti visų klientų duomenų – tai jau peržengia ribas. Suteikti duomenis apie konkretų asmenį įpareigoja LR įstatymai, tačiau tai jokiu būdu negali būti taikoma visiems vienos įmonės klientams. Jau vien dėl saugumo, nes kas žino, kur tie duomenys iš VMI vėliau gali patekti. Internetas ir taip mus visus pakankamai „apnuogina“, o čia dar įpainiojama ir VMI. Be to, juk tikriausiai neatrastume nei vieno puslapio talpinimo paslaugas teikiančios įmonės kliento, kuris norėtų, kad duomenis apie jį būtų perduoti mokesčių inspekcijai. Ir visai nesvarbu, kad didžioji dalis jų neužsiima jokia komercine veikla, nors ir turi keletą savo vardu registruotų domenų, ar talpina vieną kitą puslapį.

Suprantamas ir „Interneto vizijos“ toks atsakomasis žingsnis. Paaiškėjus, kad bendrovė perdavė duomenis apie savo klientus mokesčių inspekcijai, sunku būtų ir prognozuoti, kiek procentų savo klientų netektų ši bendrovė. Tačiau, kad netektų – tai faktas. Jau vien tokio fakto paviešinimas, dalį lietuvaičių paskatins pirkti puslapio talpinimo paslaugas ne Lietuvoje. O tai bus dar vienas smūgis ir taip ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai ir savo dydžiu pasigirti negalinčiai, tokių paslaugų rinkai.

Beje, straipsnyje paminėta tik viena puslapių talpinimo paslaugas teikianti įmonė – UAB „Interneto vizija“. O kur visos kitos? Visai gali būti, kad visų kitų tokias paslaugas teikiančių įmonių klientai jau senai „priduoti“ Valstybinei mokesčių inspekcijai, arba tai ruošiamasi padaryti artimiausioje ateityje.

Nesinori būti blogu pranašu, tačiau panašu, kad ir čia VMI perlenkė lazdą. Net nekalbant apie tai, kad visa tai skatina tokias paslaugas pirkti ne Lietuvoje, kas yra labai paprasta, tai visą informaciją, kuri iš esmės yra susijusi su asmenine veikla internete, o ne su mokesčiais, VMI nusprendė pasiimti pačiu paprasčiausiu keliu – tiesiog jos įsakmiai paprašyti. Nors ir sužinoti, kas yra konkrečios elektroninės parduotuvės savininkas nėra taip jau sunku, net jei tokia informacija pačioje elektroninėje parduotuvė ir neteikiama. Tereikia tik trupučio laiko ir žinių ir visiškai be jokių didelių pastangų galima „prisikasti“ iki tikrojo domeno savininko, ar vietos, kurs konkretus tinklalapis yra patalpintas. Tačiau ir tai VMI pasirodė per sunki užduotis. Juk geriau visą informaciją jau gauti paruoštą ir susistemintą, iš kurios daug lengviau surasti potencialius mokesčių slėpėjus.

Susiję įrašai:

1. Kviečiame išbandyti nemokamą puslapių talpinimą (hostingą) Lietuvoje
2. Jau prieinamos preliminarios pajamų mokesčio deklaracijos už 2009 m
3. Kiek kainuoja mobilusis internetas