Besinaudojant viešuoju transportu, ypač didžiųjų Lietuvos miestų, dažnai tenka pastebėti užrašus, įspėjančius būti atsargiems, autobusams ir troleibusams stabdant arba įlipant ir išlipant. Tokie užrašai tikrai ne be pagrindo, ypač kai kai kuriuose miestuose įsigaliojo tvarka, nustatanti pro kurias duris keleivis turi įlipti į autobusą, o pro kurias iš jo išlipti.

Štai nesenai teko pasinaudoti Kauno viešuoju transportu – troleibusais. Sulaukus reikiamo maršruto troleibuso, pirmiausia teko išmėginti savo vikrumą, kad galėčiau į jį patekti. Nenorėdamas lipti per galvas, mandagiai praleidau kelias moteris ir vos spėjus įkelti koją į galinių troleibuso durų aikštelę, durys užsidarė su tokiu trenksmu, kad vien nuo jo pašokau du metrus į priekį.

Pirmasis uždavinys, patekus į minėtą transporto priemonę – pažymėti talonėlį. Pamatęs artimiausią, tam reikalui skirtą aparatą, pabandžiau prislinkti arčiau jo. Geriau jau būčiau to nedaręs. Troleibuso vairuotoja taip užmynė akceleratoriaus (ar kaip jis troleibuse vadinasi?) pedalą, kad vos spėjau tvirčiau įsikibti į artimiausią turėklą. Nespėjusi to padaryti moteriškė, trenkėsi į mane, o aš, vos atlaikęs smūgį, užmyniau artimiausiam kaimynui ant kojos. Trumpai tariant, visi, sėdimų vietų negavę keleiviai, buvo pačiu primityviausiu būdu suvaryti į troleibuso galą.

Vos atsitokėjus po pirmojo smūgio – teko patirti antrąjį. Artimiausioje sankryžoje degė raudonas šviesoforo signalas. Troleibuso vairuotoja, tarsi to nematydama, išlaikė pasiektą greitį ir tik likus vos keliems metrams iki pėsčiųjų perėjos, visa jėga užmynė stabdžio pedalą. Nereikia nė sakyti, koks buvo to efektas. Vargšė senutė, kuri nusprendė kaip tik tuo metu atsistoti ir pasiruošti kiek įmanoma greitesniam troleibuso apleidimui, artimiausioje stotelėje. Nors ir įsikibusią į sėdynės atlošą, ją veikė tokia jėga, kad atrodė, jog ji tikrai neišsilaikys ir atsiduos fizikinių dėsnių valiai.

Pati troleibuso išvaizda irgi nekėlė malonių jausmų. Nesunkiai buvo galima suprasti, kad jo amžius neturėtų daug skirtis nuo manojo, todėl atitinkamai atrodė ir aplinka, supanti mus – grupelę keleivių, sumaniusių pasivėžinti šiuo „technikos stebuklu“.

Pajudėjimas nuo sekančios stotelės buvo lygiai toks pat, kaip ir nuo prieš tai buvusios. Tik šįkart jau buvau pasiruošęs labiau, todėl didelių susidūrimų išvengiau.

Kažkur troleibuse esantis garsiakalbis kažką kalbėjo ar tai leido kažkokius muzikinius balsus, tačiau per kurtinantį įsibėgėjančio troleibuso triukšmą, beveik nieko aplink nebuvo girdėti. Nusprendžiau, kad troleibuso vairuotoja ne tik bando patikrinti mūsų jėgas ir reakciją, bet ir klausą. Ačiū, mieloji Kauno troleibuso vairuotoja, klausa iki pasivažinėjimo Jūsų vairuojamu troleibusu, nesiskundžiau. Tik įdomu kaip yra dabar – po pasivažinėjimo.

Pavažiavęs keturias tokias atkarpas – apleidau šią Kauno miesto gatvėmis riedančią transporto priemonę ir likau labai patenkintas, kad pagaliau galiu tvirtai žingsniuoti savo kojomis.

Sunkiai suvokiama, kaip tokia vairavimo kultūra, tikimasi išlaikyti ir padidinti pajamas iš keleivių pervežimo miesto viešuoju transportu. Asmeniškai, kiek tik įmanoma, vengčiau tokių kelionių, idant nereiktų priverstinai patikrinti fizikinių teorijų apie judėjimą ir pagreitį.

Beveik du litai už pasivažinėjimą Kauno viešuoju transportu, tikrai nėra verti tokių išbandymų, kuriuos tenka patirti keleiviams, kurie atsiduria tokios troleibuso vairuotojos „globoje“. Tikiuos, kad ne visi vairuotojai Kaune bando keleivius išmokinti akrobatinių triukų, nes tokiu atveju, liktų tik gili užuojauta laikinosios sostinės gyventojams.  Beveik du litai už tai, kad būtumėt pavežti kaip malkos, švelniai tariant, yra brangoka.