2009 m. kovo 6 d. vakarą, STT pareigūnai sulaikė, kyšio ėmimu įtariamą, VGTU dėstytoją V. K. (neoficialiuose šaltiniuose minima, jog tai Vaidas Keblikas). Jaunas dėstytojas (30) susilaukė SST pareigūnų dėmesio po to, kai nebe pirmą kartą laikančios pas jį egzaminą studentės, kreipėsi į VGTU studentų atstovybę ir pranešė, kad V. K. reikalaują iš jų kyšio už sėkmingai išlaikytą egzaminą. VGTU studentų atstovybė pasidalino gauta informacija su Lietuvos studentų atstovybių sąjungą (LSAS), kuri ir įkalbėjo merginas kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT).

Faktas ne toks jau ir dažnas mūsuose, ar ne? Kalbam ne apie patį kyšio davimą, o apie tai, jog dėstytojas įkliuvo tai padaręs. Dar nuo tarybinių laikų, švietimo sistemoje, kaip ir medicinoje ar valstybės valdyme buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Visais laikais, atsirasdavo „gabių“ studentų, kuriems sėdėjimą prie knygų, atstodavo storesnė piniginė. Kaip matyti, situacija ir šiandien nėra labai pasikeitusi. Netgi, atvirkščiai. Tam tikra prasme, kyšiai Lietuvos švietimo sistemoje yra įteisinti oficialiai. Tik juos leista imti ne pavieniams dėstytojams, kaip šiuo atveju, o tik pačioms švietimo įstaigoms.

Vieša paslaptis, kad jau kelinti metai Lietuvos universitetai gyvena, tik iš mokančių už mokslą. Valstybės skiriamų pinigų vargu ar kuriai Lietuvos aukštajai mokyklai užtektų bent patenkinamai atlikti priskirtas funkcijas. Susidarius tokiai situacijai, nenuostabu, kad mokančių už mokslą, kaip ir bendras studijuojančiųjų, skaičius, nuolat tik didėjo. Didėjo ir sėkmingai baigusių studijas absolventų skaičius. Tačiau, šis faktas niekaip nesusijęs, su aukštojo mokslo kokybe. Priešingai. Dėl menkų atlyginimų, didelių darbo krūvių, Lietuvos švietimo sistema neteko daug gabių žmonių, kurie būtų galėję perteikti žinias studentams. Be to, ir tokių, už mokslą mokančių, studentų motyvacija, buvo gerokai paprastesnė. Reikalingas tik diplomas, o ne žinios. Tai matydami, ir dėstytojai per daug „nespaudė“ studentų. Kaip ne kaip, bet jie juk buvo tas šaltinis, iš kurio jiems buvo mokami atlyginimai. Kita vertus, jautresnei dėstytojai ir ranka nekildavo parašyti neigiamą pažymį, kad ir visiškai nemokančiam studentui, kuris už tai, jog keletą mėnesių pabuvo besimokančiųjų sąrašuose, universitetui pervedė keletą tūkstančių litų. Raitydavo tokiam penketą ir stumdavo toliau. „Juk vaikas tiek už mokslą sumokėjo, tai kaip čia jam dabar neigiamą parašysi“.

Netruko atsirasti ir pašalinių asmenų, kurie įžvelgė neblogą verslo nišą Lietuvos švietimo sistemoje. Turiu omeny, asmenis, siūlančius studentams parašyti įvairius rašto darbus. Buvo ir yra perkama ir parduodama viskas, ko tik dėstytojai reikalaudavo ar reikalauja. Nuo referato iki magistrinio darbo. Čia jau, tam tikra pinigų suma eina ne į dėstytojo ar universiteto kišenę, o dažniausiai į visiškai pašalinio asmens. Nors pasitaikė atvejų, kad norėdami prisidurti prie menkos algos, ir patys dėstytojai kabindavo panašius skelbimus. Tokie skelbimai siūlantys panašias paslaugas plačiai išplito ne tik po internetą, bet netruko persikelti ir į pačių aukštųjų mokyklų skelbimų lentas. Tokia veikla, pasirodo nėra draudžiama, pagal Lietuvos įstatymus, tad įsikūrė, net įmonių, siūlančių panašias paslaugas. Kitaip tariant, Lietuvos švietimo sistema, tapo verslu, kuriame susipynė studentų, dėstytojų, aukštųjų mokyklų ir visiškai pašalinių asmenų interesai. Apie esminę aukštosios mokyklos funkciją – paruošti kvalifikuotą specialistą, visi tarsi užmiršo. O galbūt net tokios galimybės, daugelis Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų nebeturi?

Taigi, nieko nuostabaus, kad tokiame „versle“ atsiranda ir tokių dėstytojų, kurie nesigvieši, sutvarkyti „reikalą“ tiesiai su studentu, apeinant, kitus rinkos dalyvius. Studentai, taip pat žmonės. Jie pasiskaičiuoja, kad pigiau sumokėti po kelis šimtus dėstytojams ir gauti gerus įvertinimus, užsitikrinant nemokamą mokslą, nei sėdėti prie knygų ir bandyti laimę neaiškioj vertinimo ir reitingavimo sistemoj, kur pabaigoj, vis tiek gali tekti susimokėti už mokslą.

Lietuvos švietimo sistema yra didžiulėj duobėj, iš kurios išlipti būtinos ne tik kalbos apie nesibaigiančias reformas, o rimtas, atsakingas ir kryptingas jos modifikavimas. Ir viso to pamatas, turėtų būti atitinkamas aukštojo mokslo finansavimas, kad dėstytojai gautų atitinkamas algas, o universitetams nereikėtų būti priklausomiems nuo už mokslą mokančių studentų. Šiandienai verslą jau turime – laikas turėti ir Europos lygio aukštąjį mokslą.