Atrodo, tie ne iki galo patikslinti skaičiukai apie Lietuvos BVP kritimą yra kur kas realesni nei apie tai bandė pasakyti šalies Prezidentė. Tuo galima visai nesunkiai įsitikinti bent kiek įsiliejus į esamą Lietuvos ekonominį gyvenimą, kuriam be visų jau žinomų epitetų, kurie nuolat linksniuojami lietuviškoje žiniasklaidoje, dabar jau galima pridurti ir dar vieną – apatija. Apatija perpinta nepasitikėjimu ir į bet kokį procesą žiūrėjimu per krizės suformuotus akinius. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Jei visai netyčia, šiuo metu nusprendėte įsigyti naują kompiuterį, jo dalį ar kitą įrenginį – teks nemaloniai nustebti. Informacinių technologijų (IT) mažmeninės prekybos parduotuvių juntamai sumažėjo, o tos kurios liko – lentynose taip pat beveik nieko neturi. Kokia bėda sakysit – juk galima užsakyti iš didmenininkų ir palaukus dieną ar dvi – gauti ką nori. Deja, ir tai jau beveik neįmanoma, nes didmenininkų sandėliai praktiškai tušti, o nuorodos, kad prekė atvyks tada ar tada – praktiškai jau senai tapo niekinėmis, nes atėjus numatytai datai – ji pakeičiama vėlesne ir taip kartojama ir kartojama. Tiesa, viena kita prekė vis dar yra, tad panorus ką nors įsigyti iš to skurdaus asortimento, kurį Lietuvos IT didmenininkai dar kažkaip sugeba išlaikyti, galima nemaloniai nustebti, kai pasirodys, kad teks papildomai sumokėti už prekių transportavimą nuo didmenininko sandėlio iki mažmenininko parduotuvės, į kurią vis tiek teks pačiam užeiti ir atsiimti prekes. Be to, užsakant prekes, teks avansu sumokėti visą prekės kainą – kitaip joks mažmenininkas nesutiks vykdyti Jūsų užsakymo.

Visa ši situacija, sudaro tokį įspūdį, kad lietuviams staiga visiškai nebereikia nieko iš IT, o didmenininkai tik išpardavinėja paskutinius likučius iki galutinio užsidarymo. Ir lyg to dar būtų maža – kai kurie didmenininkai save ir kitus dar labiau suvaržė, kai nusprendė panaikinti kreditų limitus net toms įmonėms, kurios iki pat šiol nekėlė jokių problemų dėl atsiskaitymų. O panaikinti kredito limitai reiškia, kad už užsakomas prekes reikės atsiskaityti iš anksto – avansu.

Lygiai taip pat pasielgė ir vienas iš didžiausių degalinių tinklų Lietuvoje – „Statoil“. Pastarasis taip pat nusprendė imtis permainų, atitinkančių esamą ekonominę situaciją Lietuvoje ir bent jau didžiajai daliai savo klientų, iki tol išduotas kreditinis korteles, pakeitė debetinėmis. O tai reiškia, kad už kurą reikia atsiskaityti avansu. Susimoki dabar – pili vėliau. Puikus šūkis būtų „Statoil“ degalinėms? Įdomu ar palūkanas už avansu sumokėtas, tačiau nepanaudotas sumas „Statoil“ pasiruošęs mokėt? O kai kas palūkanas moka ir nori jas gauti. Tik kai pamatai kokias – net žagtelti nebegali, nes gali ir amą visai atimti.

Nesenai gautas pasiūlymas iš „Swedbank“. Siūloma įsigyti kreditinę kortelę su 2000 Lt. kredito limitu. O metinės suteikto kredito limito palūkanos, kaip patikimam banko klientui, tik 25 proc. Bet juk tai ketvirtadalis viso kredito sumos! Tai įdomu, kiek procentų palūkanų tektų sumokėti esant nevisai patikimam? 30 proc.? 40? O gal ir lygiai puse? Jausmas toks, jog pasiekėme 1996-uosius.

Situacija adekvati ir užsukus į mažesnes pramoninių prekių parduotuves, įsikūrusias tiek didžiuosiuose prekybos centruose, tiek ir atskirose patalpose. Dažniausiai ką galima ten išvysti, tai snūduriuojančią pardavėją, kuri tik tarsi ir laukia, kol parduotuvė bus uždaryta ir ji galės praverti Darbo biržos duris. Prakalbinti ją normaliam bendravimui – tolygu „misijai neįmanomai“.Į daugelį klausimų bus duotas vienas ir tas pats atsakymas: „ne“, „nėra“, „nežinau“. O viso pokalbio metu, nejučia peršasi mintis, jog pardavėja visiems užklydusiems potencialiems pirkėjams nori pasakyti: „ko čia užėjai ir trukdai mane – vistiek nieko nepirksi.“ Na, o jei visai netyčia praveri savo piniginę, tai dažniausiai tavo paduotos kupiūros atgula į kasos stalčių, jį atidarius ne per viršuje esančius mygtukus, o per kažkur po apačia paslėptą mygtuką, kas paprastai reiškia, jog pirkimo faktą patvirtinančio dokumento – kasos kvito, negausi.

Aišku, prie tokios situacijos visų pirma prisideda ne tik ekonominė padėtis, bet ir valstybės valdymo, finansų ir mokesčių politika. Tačiau, juk ir esant sunkiausioms ekonominėms sąlygoms, galima kažką padaryti, kad būtų galima išlikti. Atrodo, kad lietuviškas verslas visiškai nenusiteikęs ieškoti išeičių, arba tos išeitys, labai jau dvokia praeitu dešimtmečiu. Pesimizmas ir apatiškumas dabar užvaldęs daugelį, tad tuo paremtos ir bėga dienos dabar. O tokios nuotaikos tikrai nėra geriausios verslo ir jo sėkmės palydovės. Gal jau būtų pats metas baigti verkšlenti ir savęs gailėtis bei pereiti prie ryžtingų ir racionalių veiksmų gaivinant verslą? Gal jau pats metas lengvabūdišką požiūrį į verslą keisti naujais ir inovatoriškais sprendimais? Nes priešingu atveju, Lietuva dar ilgai neišbris iš to liūno, į kuri dabar esame įklimpę iki ausų.