Prisipažinsiu… Dažnai tenka lankytis ir ten, ir ten. Ir nors jau daugiau nei dešimtmetį gyvenu mieste, tačiau gimęs ir pilnametystės sulaukęs esu būtent kaime. O nuo savo šaknų turbūt retas kuris sugeba pasprukti. Gal todėl taip ir traukia vėl ir vėl grįžti į kaimą. Į tikrą, lietuvišką kaimą.

Gyvenimas mieste ir gyvenimas kaime, kaip turbūt ir daugelis dalykų šiame gyvenime, turi savų pliusų ir savų minusų. Ir čia jų būtų galima prirašyti kur kas daugiau nei bet kur kitur. Vienas iš tokių esminių, man nuolat krintančių į akis, tai lietuvių bendravimo su savo kaimynais ypatumai. Keistas fenomenas – kuo lietuviai gyvena toliau nuo savo kaimynų, tuo jie draugiškesni jiems. Vos ne vienkiemiuose gyvenantys kaimo žmonės, nuolat ir gana artimai bendrauja su savo artimiausiais kaimynais. Juk lietuvių lūpose dar ir dabar skamba posakis, kad pirmiausia į pagalbą atskuba kaimynai, o tik paskui giminės. O jis, pasirodo, visai ne iš piršto laužtas. Iš tikro Lietuvos kaime kaimynas kaimyną gelbsti ne tik bėdoje, bet nepamiršta pakviesti ir į savo giminės šventes: vestuves, krikštynas, jubiliejus. O štai gimtadienio ar laidotuvių progomis kaimynai dažnai susirenka net ir nekviečiami. Juk reikia pagerbti kaimyną. Gal todėl ir visi kaimo žmonės yra daug nuoširdesni, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir visiškai priešingai.

Tuo tarpu mieste gyvenantys lietuviai, šiuo atžvilgiu jau daug uždaresni. Dažnai būna, kad net už sienos gyvenančius savo kaimynus lietuvis pažįsta tik iš matymo ir visas bendravimas apsiriboja galvos linktelėjimu, netikėtai susitikus laiptinėje. O apie jokias bendras šventes ar susiėjimus net kalbos negali būti.

Priežasčių, kodėl taip skirtingai bendraujama su savo kaimynais mieste ir kaime, turbūt ilgai ieškoti nereikia. Lietuviai nuo seno yra viena konservatyviausių tautų. Tam, kad šeima įsileistų į savo ratą pašalinius, visų pirma jie turi užsitarnauti visos šeimos pasitikėjimą. Kaime, kur aplinkiniai vieni kitus gana gerai pažįsta, tai padaryti kur kas paprasčiau. O štai mieste, to padaryti dažnai net neįmanoma. Be to, Lietuvos kaime, dar gana gajos bendruomeninės nuotaikos. Juk daugelis dar prisimena tarybinių ūkių ir šviesaus komunizmo laikus, kai bendruomeninė veikla buvo ypač skatinama. Mieste viso to buvo kur kas mažiau, todėl ir susvetimėjimas čia įgavo kur kas didesnį mąstą.

Be jau aptartų bendravimo ypatumų, lyginant kaimo ir miesto gyvenimą, į akis krinta ir dar vienas dalykas: kaime laikas bėga kur kas lėčiau. Išties… ypatingai pastaruoju metu, kai didžioji dalis kaimo žmonių liko tik su savo ūkeliais, laikas ten bėga pastebimai lėčiau. Miesto žmogus, kuris yra bent kiek veiklesnis, dažnai yra įsukamas į miesto ritmą, todėl didžioji dalis jo dienos prabėga kur nors skubant. Tuo tarpu kaime skubėjimo visai nematyti. Nėra jokio pagrindo tam. Dėl keletos minučių nei karvės ar kiaulės pastips, nei piktžolėmis daržai labiau apžels. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo žmonės turi mažiau darbų. Ne, jų ir ten daugiau nei pakankamai. Tiesiog jie viską daro ne taip skubėdami ir dažniau leidžia sau pasidžiaugti gaiviu pavasario oru, darželyje pražydusia gėle ar pievoje nusileidusiu gandru. Tos gamtos detalės, kurios tave supa nuo pat viešnagės kaime pradžios yra kažkas įstabaus ir nepakartojamo. Ir tiesiog nuodėmė būtų nesustoti ir visu tuo nepasigrožėti. Gal todėl daugelis miestiečių poilsiui ir renkasi kaimą? Juk tik tikrame lietuviškame kaime galima pasislėpti nuo miesto triukšmo, kompiuterių ir nesibaigiančių problemų ir rūpesčių. Juk tik čia galime paragauti tikrai šviežio pieno, pačio natūraliausio, koks tik gali būti, sūrio ar šalia namo esančioje kūdroje sugauti savo metų karosą.

Taip. Lietuvos kaimas turi savo privalumų ir tik užkietėjęs miestietis ten nenorėtų sugrįžti vėl. Nors tikriausiai ir jam, kažkur giliai širdį ir tas mėšlo kvapas yra kur kas malonesnis, nei automobilių išmetamųjų dujų tvaikas.