„Pasaulyje yra ne vienas sėkmingo valstybės institucijų perėjimo prie atvirojo kodo programų pavyzdys, manau, kad dabartinė situacija Lietuvoje sukuria idealias sąlygas perėjimui prie pigesnės programinės įrangos. Daugumai valstybės tarnautojų kasdieniame darbe reikalingas internetas, elektroninis paštas ir teksto redaktorius, visas šias programas jau seniai galima naudoti nemokamai“, — sako V. Gapšys.

Labai taiklus ir savalaikis pastebėjimas bei siūlymas. Nors, deja, sunkiai įgyvendinamas. Visų pirma dėl to, kad valstybinėse įstaigose tikrai nedirba daug atvirojo kodo mėgėjų, net ir tarp informatikų. O antra, valstybinės įstaigos nėra tos vietos, kuriuose darbuotojai būtų nusiteikę ko nors naujo išmokti informacinių technologijų srityje. Galimybė sutaupyti tikrai reali, tačiau ji tikriausiai ir liks tik galimybe…

Susiję įrašai:

1. Bankrutuojanti SODRA pasirašė 8,6 mln. lt vertės programinės įrangos nuomos sutartį
2. Atviras kodas – išeitis taupantiems

Taip ir norisi paklausti, apie kokią politinę kultūrą, tamsta, kalbate? Kada ji Lietuvos politikoje buvo? Gal tuomet kai valdžioje buvo LSDP? Politinės kultūros niekada Lietuvoje nebuvo ir dar matyt artimiausius keliasdešimt metų nebus. Vienintelė politinė kultūra – tai būdas kaip ką nors „prasukt“ ir sau į kišenę įsimest vieną kitą milijoną.

Dėl kadrų valymo, tai ponas Algirdas irgi turėtų patylėt. Gal reikia primint koks kadrų valymas buvo atėjus į valdžią socialdemokratams? Ir išvis… kadrų valymai vyksta po kiekvieno valdžios pasikeitimo. Kad tuo įsitikinti – išsamios analizės tikrai nereikia.

Specialistai ir valstybės tarnyba – niekada nebuvo suderinami dalykai Lietuvoje. Tikrai geri specialistai niekada ilgai neišsilaikydavo valstybinėse pareigose, nes valstybinėms įstaigoms tai antraeiliai dalykai. Pirmiausia reikia būti geru valdančiųjų draugu, o tik po to kažkokiu specialistu.

Aišku ponas Algirdas nepatenkintas, kad jo bendražygiai išmėtyti iš valstybinių įstaigų. Tačiau Lietuvai nuo to tik geriau. O jei dar į jų vietas nepriimtų ir naujų – tai išvis būtų idealu. Lietuvai tikrai nereikia tokios valdininkų armijos, kur jau senai ir velnias koją galėtų nusisukti, besiaiškinant kas kam pavaldus ar kas už ką atsakingas. Ypač reiktų gerai „pašienauti“ vadovaujančiųjų pareigybių etatus, nes būtent per juos Lietuva patiria didžiausius nuostolius.

Na ir kvailiausiai A. Butkevičiaus kalboje nuskambėjo mintis dėl anglų kalbos. Kas čia per stebuklas? A, tiesa, juk kalbama apie valstybės tarnybą, kur vien mokymams ir taip vadinamam kvalifikacijos kėlimui yra išleidžiami milijonai litų kasmet.  Iš to juk gyvena ne viena konsultacinė įmonė. Labai norėtusi tikėti, kad atsirastų bent keletas, kurie tikrai išmoko tos stebuklingosios anglų kalbos už tuos milijonus, nes jokios kitos realios naudos tie išleisti milijonai tikrai neatnešė. Nors nereiktų tų valstybės tarnautojų ir tos anglų kalbos keletą metų mokyti, jei į konkursus  į valstybės tarnybą laimėtų ne tie, kurie turi laimėti, o tie, kurie iš tikro verti užimti konkrečias pareigas. Bet tada gal ir pono A. Butkevičiaus visa kalba labai nublanktų?

Susiję įrašai:

1. Apie valdišką darbą, partiją ir „otkatą“
2. Situacija Lietuvos krepšinio padangėje verčia imtis permainų
3. Apie politiką, rinkimus ir žinomas pavardes

Visą reportažą žiūrėkite čia:

Užklupti puotaujantys Žemės ūkio ministerijos valdininkai laipiojo tvoromis

Susiję įrašai:

1. Prasideda kaltinimų ir rinkėjų mulkinimo metas
2. Su Šv. Velykom

Kartu turėtų būti mažinami ir bazinai dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams apskaičiuojamos algos, todėl tai reiškia, kad sumažės ir visų valstybės tarnautojų atlyginimai. Čia geriausia šios reformos naujiena, kadangi kaip nesenai paskelbė „Verslo žinios“, per visą taupymo laiką (nuo šių metų pradžios), buvo taip stipriai „pataupyta“, kad iš to viso taupymo, valstybės tarnautojų skaičius ne tik kad nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Štai jums ir visos „saulėlydžio“ komisijos veiklos rezultatas. Matyt ir mūsų valdžioje dabar vasara, tad saulė nespėjusi nusileisti, jau ima kilti. Įdomu, kada „saulėlydis“ padarys ką nors tokio, kad iš tikro pateisintų savo veiklą ir egzistenciją?

Jau senai ne vienam tapo aišku, kad pirmiausia valdžia išgręš visus, o tik paskutinėj vietoj imsis kažką tvarkyti pas save. Mes, mokesčių mokėtojai, vis dar išlaikome šimtatūkstantinę „dykaduonių“ armiją, kurie esą tarnauja valstybei, tai yra mums, jos piliečiams. Ar kas nors patikėjo, kad taip yra iš tikrųjų? Manau, tokių neatsirado.

Jei jau norim pataupyt, tai drąsiai galima pjauti per pusę, visų aukštesniosios grandies valstybės tarnautojų skaičių. Nuo to tikrai niekas nenukentės, o kadangi jų atlyginimai tikrai nemaži – tai ir sutaupyti pavyks nemažai. Vis tiek visą darbą valstybinėse įstaigose atlieka paprasti specialistai, kurių alga tik vos didesnė nei minimumas. O va visokie departamentų vadovai, poskyrių viršininkai ir vedėjai išvis nežinia ką veikia ir už ką atsakingi. Drąsiai galima naikinti visokius departamentus ir poskyrius ir visus jų vadovų etatus.

O štai patiems aukščiausiems vadovams, reiktų kurį laiką pasiūlyti padirbėti visuomeniniais pagrindais, be jokio užmokesčio. Ir kam jiems tas atlyginimas, kai tiek prisikombinuojama, kad ta alga juokinga daros, pažvelgus į vadovų namus ar asmenines mašinas. Sunkmečiu jiems visai pakaktų pragyventi ir iš „otkatų“. Tikrai nenuskurstų nei vienas.

Jei reikia dar pataupyti, tai atsivertę bet kurios valstybinės įstaigos biudžetą, drąsiai galime išbraukti eilutes, kurios įvardijamos kaip lėšos reprezentacijai ir lėšos įvairiems fondams. Kokia dar reprezentacija gali būti šiuo metu Lietuvoje? Nors iš esmės jos niekad nė nebuvo. Visus tuos pinigus vis tiek „prageria“ per įvairias „baliuškas“. Dabar lai geria iš savų. O štai įvairiausi neaiškios kilmės ir paskirties fondai, išvis beveik mistinis dalykas. Ką iš jų kas nors kadanors gavo gero? Pinigai tik prasisuka per juos ir dingsta nežinia kur. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad jei nori nuslėpti galus – įsteik fondą. Tai ir pristeigė jų paskutiniaisiais metais kas norėjo ir kiek norėjo.

Čia tik keli siūlymai, kurie iš tikro leistų sutaupyti. Ir nereikėtų to viso taupymo perkelti ant mūsų, paprastų piliečių galvos. Vyriausybė dar atrodo nesuprato, kad didindama mokesčiu, kenkia tik pati sau. Jau vien nenormalus degalų akcizas kiek neleido surinkti pinigėlių į biudžetą. O kur dar visi smulkieji verslininkai, kurie sutikę naujuosius sužinojo, kad daugiau nei puse visų savo pajamų turės atiduoti valstybei, todėl arba visai nutraukė savo veiklą, arba pasitraukė į šešėlį. Ir vėl vietoj gerų norų išėjo tik eilinis šnipštas.

Susiję įrašai:

1. Į premjero taupymo planus Lietuvos bankas neįeina
2. „Pikuliškumo“ banga keičia „zvonkiškąją“?
3. „Skani naminė pavasarį…“ ir visus metus?

Valstybinis Lietuvos sektorius, savo specifika, mažai pasikeitė per pastaruosius 18 metų. Daugelyje tokių įstaigų stipriai tebejuntama komunizmo dvasia. Visų pirma, kad gauti darbą valstybinėje įstaigoje, privalai atitikti vieną iš sekančių kriterijų:

1. būti valdančiosios partijos nariu. Kuo didesnį lojalumą demonstruosi, tuo gali tikėtis svarbesnių pareigų ir didesnio atlyginimo. Pastebėtina, kad kuo svarbesnės pareigos, tuo dirbti reikės mažiau. Svarbiausias uždavinys – mokėti įtikti aukščiausiai valdžiai. Sąžiningumas, teisingumas ir kitos panašios vertybės čia labiau trūkumas, nei privalumas. Visom šiom vertybėm privalai pasižymėti tik tuomet, kai kalba sukasi apie partiją ir partiečių globą. Kaip taisyklė, partija nemėgsta labai protingų ir mąstančių asmenybių, tad žemiau vidutinių gabumų visiškai pakaks;

2. aukščiausiose valdžios sluoksniuose turėti įtakingų pažįstamų, giminaičių ar verslo partnerių. Šis kriterijus taip pat labai svarbus. Jei turi užtarėją, tai viskas eisis kaip sviestu patepta. Pagal tokį kriterijų gavus „šiltą“ vietelę prakaituoti taip pat neteks, o ir alga priedų ir priemokų pagalba nebus skurdi. Minusas tik tai, kad gali tekti kartas nuo karto padirbėti „globėjo“ naudai, nors tai ir neįeina į tavo pareigybės aprašymą. Beje, priešiškumas valdančiajai partijai, čia taip pat labai nepageidautinas. Blogiausiu atveju, reikėtų, bent jau pasistengti likti neutraliu;

3. būti specialistu, kokių labai trūksta. Šis būdas buvo pradėjęs plisti paskutiniuosius 2-3 metus, tačiau pastaruoju metu, kai ekonomikos krizės iškankinti, visi veržiasi diržus, praktikoje jau nebenaudojamas. Laimėti konkursą į vienokias ar kitokias pareigas galėjai būdamas specialistu, kurių konkrečiai įstaigai labai trūksta. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais labai trūko architektų, tad jiems gauti darbą bet kurioje valdiškoje įstaigoje, buvo tikrai nesunku.

Čia pliusas tik tai, kad galėjai nešioti valstybės tarnautojo vardą. Dirbti tenka daug ir ne tik už save. Nemažai darbų tenka nudirbti ir už kolegas, kurie turi „stogą“ aukščiau. Niekam nepasiskųsi, niekas tavęs neužtars. Už klaidas (savo ir kolegų) taip pat dažniausiai teks atsakyti tau. Atlyginimo taip pat neįvers. Jei ir gausi priedą, tai tik griežtai įstatymo numatyta tvarka ir tik jei įrodysi, kad šalia visų kasdienių darbų, sugebi dar kažką nuveikti ir valdančiajai partijai ar jos vadams. Už viršvalandžius, pavadavimus ar kitą papildomą darbą, kažko tikėtis praktiškai beprasmiška.

Darbas valstybinėse įmonėse organizuojamas principu: ką gali padaryti rytoj, niekada nedaryk šiandien. Plačiai taikomas ir kitas principas: neskubėk spręsti problemų, nes du trečdaliai jų išsispręs savaime. Prisiminti reiktų ir keletą esminių kredo, kurių privalu laikytis kaip 10 Aukščiausiojo įsakymų:

1. „samdytas proto neturi.“ Tu buvai pasamdytas dirbti, tai ir dirbk! Galvos už tave kiti;

2. tavo šeimininkas, globėjas ir maitintojas yra partija ir tavo darbovietės direktorius. Tu visiškai priklausai nuo jo, tad jam dirbi pirmiausia ir taip gerai, kaip tik sugebi. Visa kita palauks;

3. „partinis“ yra visada aukščiau už „nepartinį“. Tai kas leidžiama „partiniui“, nebūtinai leidžiama „nepartiniui“. Visos kitos specialistų kvalifikacijos yra niekinės;

4. nedrįsk trukdyti „partinio“ kolegos, kai jis geria kavą, rūko, pietauja ar dalinasi savaitgalio planais su kitu „partiniu“. Tu privalai rasti tam laiko per tas 2 valandas darbo dienoje, kai jis nedaro visų aukščiau išvardintų dalykų;

5. besąlygiškai privalai paklusti savo viršininkams. Tai privalai padaryti net ir tuomet, kai akivaizdžiai jie neteisūs. Jei kartais toks valios vykdymas pasklistų į viešumą ir tektų susidurti su teisinėmis instancijomis, nesibaimink. Tikriausiai pavyks išsisukti tik papeikimu, kuris bus kompensuotas kitomis piniginėmis injekcijomis į tavo sąskaitą. Jei papeikimo nepakaktų, galėsi išeiti iš darbo savo noru ir tau bus parūpinta kita šilta vietelė;

6. visi viešieji pirkimai vykdomi tavo darbovietėje, yra tik akių dūmimas ir bereikalingas popieriaus gadinimas. Rezultatai jau senai suderinti ir aiškūs. Kaip ir „otkato“ suma. Jei kartais tektų ruošti dokumentaciją tokiems vaidybiniams spektakliams, didžiąją dalį darbo gali drąsiai užkrauti būsimam laimėtojui. Tegul jis pats parengia reikalavimus įrangai, kurią planuojate įsigyti. Taip sutaupysi ne tik laiko bet ir išvengsi didelių nesusipratimų ateityje. Jei būsi protingas, naudos iš to gali turėti ir tu. Pasistenk užmegzti glaudžius kontaktus su pastoviais tiekėjais;

Tenka pastebėt, kad kuo valstybinė įmonė turi daugiau autonomijos, tuo šis aprašymas arčiau tiesos. Tiesiogiai pavaldžių įstaigų situacija yra kur kas sudėtingesnė. Ypatingai jei jų steigėja yra kokia savivaldybė. Tokioms įstaigoms gyvenimas kur kas kartesnis ir didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip įstaigos vadovas sutaria su steigėjo vadovybe, kokioms partijoms, realiu laiku, priklauso steigėjo ir pavaldžios įstaigos vadovybė.

Iš tikro būtų galima prirašyti tomus apie darbo specifiką lietuviškojoje valstybės tarnyboje, tad, manau, kad šis rašinys dar ne paskutinis. Sėkmės įgyvendinant taupymo politiką, Seimo nariai!

Susiję įrašai:

1. Apie žindymą, pinigus ir fiktyvų darbą
2. Siūlome darbą PHP programuotojui ir WEB dizaineriui
3. A. Butkevičius apie esamą politinę situaciją