Kol mūsų politikos elitas ginčijasi dėl kitų metų biudžeto ir sprendžia dilemą: nuskriausti išlaikytinius (sumažinant jiems išmokas) ar galutinai sužlugdyti verslą ir dirbančiuosius (vėl pakeliant mokesčius), panašu, kad pastarieji (dar šiaip taip išlaikę savo darbo vietas), nusprendė nebetylėti. Jūsų dėmesiui keletas minčių iš laiško Lietuvos valdžiai, kurį parašė vis dar dirbantis asmuo ir savo darbu išlaikantis ne tik pensininkus ir socialiai remtinus asmenis, bet ir tuos pačius Lietuviškos politikos atstovus.

Gerbiami Lietuvos politikai, esantys pozicijoje ar opozicijoje, gerbiama Lietuvos Prezidente. Rašau šį laišką jums ir tikiuosi būti išgirstas (jei tai dar Lietuvoje įmanoma). Esu paprastas Lietuvos pilietis, vis dar dirbantis ir turintis šeimą. Atvirai prisipažinsiu, per savo neilgą gyvenimą, nesukaupiau jokių turtų, nes visad dirbau dorai ir sąžiningai ir viską ką dabar turiu – esu uždirbęs savo rankom ir savo protu. Iki pat šiol man buvo svarbu, kad kiekvienas mano uždirbtas litas, būtų skaidrus, tad per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nevengiau savo sąžiningai uždirbtais pinigais pasidalyti su jumis – teisėtai, Lietuvos žmonių išrinkta valdžia. Tačiau, kad ir koks sąžiningas aš būčiau, ar kokių patriotinių jausmų vedinas taip turėčiau elgtis – visgi negaliu ramiai žiūrėti į alkstančius ar skurstančius savo vaikus. Todėl atvirai ir be jokių užuolankų esu priverstas pareikšti, kad jei dar kartą pasikartos jūsų inicijuota naujametinė „dovana“, kurią jūs Lietuvai įteikėte pasitinkant 2009-uosius, tai yra bus dar kartą padidinti mokesčiai dirbantiesiems – pačią pirmą naujų metų darbo dieną, eisiu pas darbdavį ir pats asmeniškai paprašysiu, kad nuo tos dienos aš noriu gauti algą vokelyje. Aš kategoriškai atsisakau mokėti mokesčius valstybei, kuri visų (darbdavio ir mano paties) sumokamų mokesčių pavidalu, pasiima beveik tiek pat, kiek aš gaunu į rankas aš ir vistiek aš esu priverstas mokėti už savo vaikų mokslą (net ir besimokančių vidurinėje) bei abejotinos kokybės medicinos paslaugas, kurias gaunu aš pats ir mano šeima. Bijau ir paskaičiuoti, kiek kasmet mūsų šeima išleidžia vadovėliams, knygoms ir pratybų sąsiuviniams. O sirgti šiuo metu yra tiesiog negalima. Kadangi kiekviena rimtesnė liga esamoje sveikatos apsaugos sistemoje praktiškai iškart priverstų bankrutuoti visą mano šeimą: mokėti reiktų ne tik oficialiai už tam tikras paslaugas, priemones, bet dar ir neoficialiai – gydytojui į kiešenę.

Nežinau kaip sureaguos į tokį mano pageidavimą darbdavys, tačiau esu tikras, kad dar kartą pakelti mokesčiai, tikriausiai paskandintų paskutines viltis, kurias dar turime, jog kaip nors pavyks išsilaikyt ir įveikti krizę. Nemanau, kad to prireiktų (kalbu apie neoficialiai mokamą algą), nes daug paprasčiau bus viską pabaigt bankroto procedūra, kol įmonė neįklimpo į skolas valstybei ir kol yra galimybė atsiskaityti su tokiais kaip aš. O kas tada? Tada matau tik vieną kelią – kirsti Lietuvos sieną ir patraukti kur akys mato. Bent jau nematysiu kaip anstoliai iškeldina mano vaikus iš buto, nors tikiu, kad Airija, Anglija ar Švedija tikrai pasirodys draugiškesnė nei mano gimtoji šalis ir bus pasiruošusi sumokėti už mano darbą tiek, kad galėčiau „išpirkti“ savo šeimą iš grobikiškos Lietuvos politikos pančių. (…)

Iki šių metų pradžios aš dirbau pat sau – buvau įregistravęs individualią veiklą. Nors neuždirbdavau dešimčių tūkstančių, tačiau man ir mano šeimai užteko. Nuo visų pajamų tvarkingai mokėjau mokesčius ir visiems buvo gerai – visi buvo patenkinti. Jūsų, gerbiamoji valdžia, praeitų metų pabaigos naktiniai posėdžiai, sugriovė viską. Tiek aš, tiek mano kolegos-konkurentai, buvome priversti kuo skubiau oficialiai nutraukti individualias veiklas, kadangi jūsų įvesti mokesčiai turėjo aišku tikslą – visišką smulkiojo verslo sužlugdymą. Man pasisekė, nes turėjau partnerių, kurie mane pažinojo ir priėmė dirbti kaip samdomą darbuotoją. Tačiau likę mano kolegos-konkurentai iškart pasuko Darbo biržos link. Iki šiol negaliu suprasti, koks čia ekonomiškumas ir kaip jį reiktų suprasti? Ar geriau žmogui mokėti bedarbio pašalpą negu leisti jam užsidirbti pačiam? Smulkusis verslas, ypatingai toks, kuriame dirba vienas asmuo ar asmuo ir jo šeimos nariai bei nereikalauja nieko iš valstybės, išvis turi būti neapmokestinamas! Valstybė turėtų džiaugtis, kad tokie asmenys dirba ir užsidirba sau, todėl nieko neprašo iš jos. O uždirbti pinigai vistiek bus išleidžiami čia pat, Lietuvoje, taigi mokesčiai vistiek bus sumokami. Bet ne… lietuviškos politikos oligarchams tai neparanku. Geriau neapkrauti mokesčiais „maksimų“, nes jos gali paremti milijonais, kuriuos jai sunešam mes, visi Lietuvos piliečiai. Geriau sudaryti geresnes sąlygas joms, nes jos turtingos, jos gali už viską sumokėti. Tačiau kodėl tada stebimės, kad už maistą mokame tiek pat ar net daugiau nei išsivysčiusios Europos šalys? Ar ne dėl to, kad prekybos centrai, turėdami vos ne šiltnamio sąlygas, gali sau labai ramiai leisti ir kelių šimtų procentų antkainį prekėms? Žmonėms juk vistiek reikia valgyti.

Nesu gobšus ir iki šiol stengiausi būti socialiai teisingas ir atsakingas. Tačiau viskam yra ribos. Aš kasdien sunkiai dirbu ne tam, kad visokio plauko politikieriai mano uždirbtus pinigus švaistytų vėjais, pirktusi sau kavos servizus. Nors turbūt net neverta apie tai kalbėti, kadangi dabar yra svarbu apskritai turėti darbą. Klausimas apie atlygį ir jo legalumą, tai tik detalės, kurios gerokai yra praradusios aktualumą pastaruoju metu. Tai liudija Darbo biržos statistika.

Gerbiu ir myliu savo šalį. Gerbiu jos pasirinkimą būti nepriklausoma ir laisva. Didžiuojuosi jos praeitimi. Tačiau niekada nemėgau ir nepamėgsiu neteisybės. O ji visur ir jos tiek daug, kad geriausia išvis neklausyti radijo, nežiūrėti televizijos ir neskaityti spaudos. Tikiu, kad ir didžioji dauguma Lietuvos žmonių tokie kaip aš. Ir mes visi, Lietuvos žmonės, norime to iš jūsų, gerbiamieji politikai. Norime, kad pagaliau pabaigtumėte rietis ir imtumėtės realių darbų, kurie padėtų nealkti Lietuvos vaikams, jų tėvams, seneliams. Buvome ir tikiu, jog galime vėl būti vieninga tauta, kovojanti už geresnį gyvenimą ir šviesesnį rytojų. Nesugriaukime to, ką pastatėme per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Nevarykite žmonių iš Lietuvos, nes mes visi norime likti su savo šeimomis čia, kur gimėme ir augome. Nes juk čia mūsų namai, čia Lietuva Tėvynė mūsų…

Autorius nežinomas.

Šį laišką ir atskiras jo dalis galite laisvai perspausdinti ir platinti.