Įžymusis senovės Graikijos filosofas Platonas (427-347 m. pr. m. e.) savo kūrinyje „Puota“ (gr. „Synposion“) aprašė, kaip keletas mokytų vyrų prie puotos stalo postringavo apie meilę, grožį ir gėrį. Vienas aiškino, kad žiloje senovėje buvusios ne dvi, o trys lytys: vyrų, moterų ir androginų. Androginai (gr. aner, andros – „vyras“, gyne, gynaikos – „moteris“) – tai į vieną kūną suaugę vyras ir moteris. Už akiplėšišką išdidumą vyriausiasis dievas Dzeusas kiekvieną jų padalijęs pusiau – į vyrą ir moterį. Taip atsiradę dviejų rūšių vyrų ir moterų. Tikri vyrai mylį tik vyrus, o tikros moterys – tik moteris. Atsiradę iš androginų vyrai ir moterys nerimsta ir iešką savo atskirtosios pusės, trokšdami vėl susijungti. Kitas pokalbio dalyvis netgi aukštino meilę tarp tos pačios lyties asmenų, sakydamas, kad esanti žemiškoji meilė, kai vyras myli moterį, ir dangiškoji – kai vyras myli vyrą.

Platonas buvo toks išmintingas ir atsargus, kad nieko netvirtino savo vardu, o įvairiausias, dažnai keistas mintis pasakydavo besišnekančiųjų lūpomis. Sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų galvojo pats Platonas vienu ar kitu savo disputuose keliamu klausimu ir konkrečiai – apie seksualinį polinkį prie savos lyties asmenų, apie homoseksualizmą (gr. homos – „toks pat, vienodas“, lot sexus – „lytis“).

Mūsų šalyje apie homoseksualizmą vengiama kalbėti ir rašyti. Todėl visuomenė apie jį beveik nieko nežino arba yra susidariusi klaidingą nuomonę. O tai negerai jau vien dėl to, kad homoseksualizmas nėra toks retas reiškinys. A. Kinsis (A. Kinsey) yra nustatęs, kad JAV 4% vyrų ir 1% moterų yra homoseksualistai, o 37% vyrų ir 13% moterų savo gyvenime yra turėję bent vieną homoseksualinį ryšį. Kai kurie mokslininkai mano, kad A. Kinsio duomenys yra padidinti, tačiau visi sutinka, kad šis seksualinis nukrypimas yra daug dažnesnis nei manoma. Kapitalistinėse šalyse net leidžiami dideliais tiražais žurnalai abiejų lyčių homoseksualistams, jie turi savo klubus, dažniausiai užmaskuotus kitokiais pavadinimais. Pastaraisiais metais homoseksualizmo problema pasidarė dar aktualesnė dėl ryšio su nauja mirtina AIDS liga, kuri pirmiausia paplito tarp homoseksualistų.

Kaip ir kiekvieną nukrypimą nuo normos, homoseksualizmą pirmiausia reikia tirti ir nagrinėti moksliškai. Mokslinis homoseksualizmo apibrėžimas toks: tai pastovus, beveik nekoreguojamas seksualinis potraukis prie savosios lyties asmenų. Šis potraukis dažnai, bet ne visada, realizuojamas erotiniais santykiais su savo lyties asmenimis. Priešingas, normalus reiškinys, t. y. pastovus potraukis prie skirtingos lyties asmenų, vadinamas heteroseksualizmu (gr. heteros – „skirtingas, kitoks“). Taigi griežtai moksliniu požiūriu homoseksualistas yra ir tas, kuris dėl moralinių ar juridinių stabdžių neturi lytinių santykių su savosios lyties asmenimis, bet kurio seksualinė orientacija yra nukreipta į juos. Antra vertus, griežtai moksline prasme homoseksualistas nėra tas, kuris turi lytinių santykių su savos lyties asmenimis, bet pirmenybę teikia heteroseksualiniams santykiams. Toks reiškinys vadinamas netikruoju, pseudohomoseksualizmu ir pasitaiko uždarose, izoliuotose įstaigose vienos lyties asmenims, pavyzdžiui, kalėjimuose, laivuose ir kt. Tai laikinas reiškinys, išnykstąs tuojau pat, kai tik pasikeičia jį sukūrusios sąlygos.

Homoseksualistų yra dvi rūšys. Tikrųjų homoseksualistų erotinis kryptingumas pastoviai ir negrįžtamai orientuotas tiktai į savosios lyties asmenis. Jie nesugeba, net jeigu ir pasiryžtų, turėti lytinių santykių su priešingos lyties asmenimis. Per savo gyvenimą jie net nemėgina suartėti su skirtingos lyties asmenimis, nes daugumai jų tokie asmenys, o ypač jų lytinė sfera kelia baimę ir šlykštėjimąsi, kurių nejaučia savosios lyties asmenims. Iš visų homoseksualistų tokių, yra apie 30%. Likusieji 70% – vadinamieji biseksualistais (lot. bi – „abu, du“). Jie sugeba turėti lytinius santykius su abiejų lyčių asmenimis, bet pirmenybę teikia savosios lyties asmenims. Tuo jie skiriasi nuo pseudohomoseksualistų. Biseksualistai dažnai veda, gali turėti vaikų. Tačiau tokios šeimos yra labai netvirtos ir paprastai greitai išyra.

Homoseksualistų tarpusavė meilė ir seksualinis elgesys iš esmės niekuo nesiskiria nuo heteroseksualinių ryšių. Jie bučiuojasi, glamonėjasi, lytinius santykius realizuoja tarp šlaunų ar per išeinamąją angą, retai, kaip ir heteroseksualistai, – per burną. Tik tarp homoseksualistų nėra tokio griežto seksualinių partnerių pasidalijimo į aktyviąją ir pasyviąją pusę. Partneriai dažnai keičiasi vaidmenimis. Byberio (Bieber) duomenimis, 37% homoseksualistų yra aktyvūs seksualiniai partneriai, t. y. atlieka vyro vaidmenį, 31% yra pasyvūs partneriai ir 32% vienodai aktyvus ir pasyvūs. Homoseksualistų, kaip ir heteroseksualistų, meilė ir erotinis santykiavimas būna įvairiausių atspalvių: kiini, partnerį idealizuojanti meilė, nuoširdi draugystė, rami šeimyninė meilė, viliojimas, pavydas, šantažas, išprievartavimai, net grupiniai, kerštas už neištikimybę, kartais žiaurus. Seksualiniai ryšiai per burną ar išeinamąją angą dėl gleivinės nubrozdinimų ir įtrūkimų sudaro geras sąlygas užsikrėsti ne tiktai nuo seno žinomomis venerinėmis ligomis, bet ir nauja, mirtina AIDS liga.

Tyrimai parodė, kad palaidi, dažnai keičiant partnerius homoseksualistų ryšiai nėra tokie dažni, kaip daug kas mano. Seksualinis palaidumas, įvairių autorių duomenimis, būdingas tik 4-15% homoseksualistų. Daugumas jų linkę gyventi su vienu partneriu. Vienas iš partnerių dažnai yra kito išlaikomas arba bent materialiai šelpiamas. Tačiau dviejų homoseksualistų šeimyninis gyvenimas trunka ne ilgiau kaip 5 metus, dažniausiai tik 1-2 metus ir nutrūksta, sukeldamas paliktajam partneriui sunkią psichinę traumą. Tada homoseksualistas dažnai kreipiasi į gydytoją pagalbos, darosi atviresnis. Bet noras gydytis šį iškrypimą praeina, kai tik susiranda naują partnerį.

Maždaug 30-40% homoseksualistų būdingas labai negeras bruožas – seksualinė trauka prie vaikų ir paauglių. Tai pederástija (gr. pais, paidos – „vaikas“, erasfes – „aistringai mylintis“).

Homoseksualizmo priežastys iki šiol nėra visai aiškios. Genetiniai tyrimai nepatvirtino šio iškrypimo paveldimumo. Neaišku, ar yra įgimtas polinkis homoseksualizmui, bet tokios galimybės negalima atmesti. Tiriant centrinės nervų sistemos ir vidaus sekrecijos liaukas, nustatyta, kad homoseksualistai niekuo nesiskiria nuo normalių asmenų, išskyrus jų seksualinę orientaciją. Tarp homoseksualistų, kaip ir tarp heteroseksualistų, yra įvairiausių fizinės ir psichinės struktūros asmenų, nuo fizinių invalidų iki harmoningai sudėtų atletų, nuo idiotų iki genijų. Nepatogu pastaruosius čia minėti. Tai šviesios, žmonijai daug nusipelniusios asmenybės. Jomis homoseksualistai mėgsta didžiuotis. Maždaug tiek pat genijų yra ir tarp normalios lytinės orientacijos asmenų. Tarp homoseksualistų, kaip ir tarp heteroseksualistų, yra ir nusikaltėlių, asocialių asmenų, tačiau daugumas homoseksualistų dirba visuomenei naudingą darbą, yra pasižymėję gamybininkai, meno ar mokslo darbuotojai.

Šiuo metu labiausiai įtikinanti yra psichogeninė homoseksualizmo kilmės teorija. Pagal šią teoriją homoseksualizmas yra rezultatas žmonių tarpusavio netinkamų santykių ankstyvuoju (taigi labiausiai pažeidžiamu) asmenybės vystymosi periodu,

Sociologiniais tyrimais nustatyta, kad vyrai homoseksualistai vaikystėje yra buvę dažniausiai vienturčiai savo motinų sūneliai. Tokio sūnelio motina – dažniausiai išsiskyrusi su vyru arba labai blogai su juo sugyvenusi. Visą meilę ir prieraišumą motina nukreipdavo į savo dievinamą gražų ir meilų berniuką. Saugodama jį nuo pavojų ir pavyduliaudama, motina anksti imdavo slopinti berniuko domėjimąsi mergaitėmis, kliudydavo draugauti su jomis, nuolat teigdavo, kad tai negražu, nepadoru, nešvaru, nuodėminga, nors pati aistringai vaiką glamonėdavo ir bučiuodavo, skatindama jo erotizmą. Tokia motina ragindavo sūnų draugauti su berniukais ir net suaugusiais vyrais.

Nuolatos draudžiant su kitos lyties asmenimis bendrauti, juos niekinant, jais gąsdinant, vaiko sąmonėje visa tai taip įsitvirtina, kad įgyja tabu jėgą. Čia prisimintinas vadinamasis imprintingas, įsispaudimo fenomenas: pasikartojantieji ankstyvos vaikystės įspūdžiai lieka visam gyvenimui, jų nebepanaikinsi. Todėl nenuostabu, kad motinos netinkamai auklėjamas vaikas praranda teisingą seksualinę orientaciją ir pasąmonėje stengiasi tai kompensuoti prisirišimu prie savo lyties asmenų. Normaliam vaikui trečio pasirinkimo nėra. Homoseksualizmui atsiveria kelias. Laimė, daugumas taip homoseksualizmui paruoštų berniukų, lankydami mokyklą, susiduria su mergaitėmis, pamažu ima jomis domėtis, įsitikina, kad jos nėra tokios blogos, daugiau ar mažiau nusikrato motinos įkaltų draudimų ir baimės. Deja, taip būna ne visada: toks berniukas nėra atsparus homoseksualistų vilionėms, o jau minėta, kad apie 40% suaugusių homoseksualistų yra linkę prie vaikų ir paauglių, ypač gražios išvaizdos (dėl to homoseksualistai dažnai yra gražūs).

H. Gyzės (H. Giese, VFR) duomenimis, 53% homoseksualistų pirmasis homoseksualinis lytinis kontaktas įvyko, kai jie nebuvo sulaukę 13 metų. Vaiko suviliojimas ir homoseksualiniai santykiai su juo gali būti lemiami, t. y. galutinai iškreipti jo seksualinę orientaciją, visam gyvenimui pakreipti jį į homoseksualizmą. Todėl homoseksualinė praktika su vaikais, pederastija, yra sunkus nusikaltimas. Net palankiai į suaugusių vyrų tarpusavę meilę žiūrėjęs Platonas savo „Puotoje“ perspėjo, kad „turėtų būti įstatymas, draudžiąs mylėti vaikus“ ir kad „dori žmonės patys gera valia nusistato šią taisyklę“. Dabar visų valstybių įstatymais pederastija yra griežtai baudžiama. Tai teisinga, nes ji gimdo naujus homoseksualistus.

Panašiai išugdomos ir moterys homoseksualistės, tiktai čia neigiamą vaidmenį atlieka tėvas, dažnai našlys ar išsiskyręs, įteigdamas karštai mylimai dukrelei panišką baimę ir bjaurėjimąsi vyriška lytimi. Psichogeninė homoseksualizmo teorija remiasi tokiais įtikinamais duomenimis, kad daugelis ją laiko įrodyta.

Homoseksualizmas yra ne vien biologinė, bet ir socialinė bei juridinė problema. Įstatymai šiuo klausimu ilgainiui keitėsi, kaip keitėsi ir pažiūros į šį seksualinį iškrypimą. Seniausias juridinis aktas dėl homoseksualizmo yra apie 4000 metų senumo. Tai rodo, kad šis seksualinis iškrypimas senas, kaip ir pati žmonija. Šumerų įstatymuose, užrašytuose dantiraščiu, yra toks straipsnis: „Jeigu vyras santykiavo su vyru ir buvo gautas skundas ir kaltė buvo įrodyta, tokį vyrą reikia padaryti eunuchu“ (cit. iš H. Saggs knygos „Babilono didybė“). Stebina tikslus straipsnio formulavimas, iš kurio matyti, kad buvo baudžiamas tiktai prievartautojas. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje homoseksualizmas nelaikytas nusikaltimu. Daugelis Romos imperatorių patys buvo homoseksualistai. Krikščionių bažnyčia homoseksualizmą laikė ir laiko didele nuodėme. Bizantijos imperijoje ir viduramžiais homoseksualistus žiauriai kankindavo ir žudydavo. Vėliau įstatymai sušvelnėjo, bet iki XX a. vidurio beveik visų šalių įstatymais homoseksualinė praktika, net abiejų suaugusių partnerių laisva valia, buvo baudžiama laisvės atėmimu.

1957 m. Anglijos parlamento nutarimu buvo sudaryta komisija homoseksualizmui tirti. Į komisiją buvo pakviesta medikų, juristų, psichologų, sociologų ir kitokių specialistų. Kruopščiai moksliškai ištyrusi homoseksualizmo problemą įvairiais aspektais, komisija padarė išvadą, kad homoseksualizmas nėra nei liga, nei nusikaltimas, jeigu jis praktikuojamas suaugusių partnerių laisva valia, Anglijoje, o vėliau ir kitose valstybėse (išskyrus Austriją, Airiją ir TSRS) tokie savanoriški santykiai tarp suaugusiųjų nustojo būti baudžiami. LTSR Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis nustato: „Vyro lytinis santykiavimas su vyru – baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų. Ta pati veikla, padaryta pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausoma padėtimi ar bejėgiškumu, taip pat padaryta nepilnamečio atžvilgiu – baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų“. Mūsų šalyje, kaip ir kitose, išskyrus Austriją, nebaudžiamos moterys dėl homoseksualinių santykių. Šiuo metu visose šalyse baudžiami homoseksualistų, kaip ir heteroseksualistų, lytiniai nusikaltimai, suminėti LTSR Baudžiamojo kodekso 122 straipsnio antrojoje dalyje.

Įdomu, kad Lenkijos Liaudies Respublikos Baudžiamajame kodekse nėra net paminėtas homoseksualizmas arba vyro santykiavimas su vyru. Tačiau tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, vyras homoseksualistas gali nebaudžiamas tvirkinti berniuką: toks nusikaltimas griežtai baudžiamas. Kaipgi to pasiekiama? Tikrai saliamoniškai skamba Lenkijos Baudžiamojo kodekso 166 straipsnis: „Kas jėga, grasinimais arba apgaule privertė kitą asmenį lytiškai santykiauti – baudžiamas laisvės atėmimu nuo 1 iki 10 metų. Tokie veiksmai, atlikti ypač žiauriai, grupinis išprievartavimas, taip pat vaiko atžvilgiu – baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 15 metų“. Taigi Lenkijos įstatymai nedaro skirtumo tarp heteroseksualinių ir homoseksualinių santykių. Svarbu, ar buvo padarytas lytinis nusikaltimas. Pagal šį straipsnį baudžiamos taip pat ir moterys, jeigu, pasinaudodamos tarnybine padėtimi, priverčia su jomis santykiauti vyrą ar moterį. Pas mus už tokį nusikaltimą moters atžvilgiu baudžiami tik vyrai laisvės atėmimu iki 3 metų (LTSR Baudžiamojo kodekso 119 straipsnis).

Homoseksualistas – ne nusikaltėlis ir ne ištvirkėlis, jeigu, žinoma, jis nepadaro nusikaltimo. Už savo seksualinės orientacijos iškrypimą jis pats nėra kaltas. Todėl iš jo šaipytis, jį niekinti, o juo labiau elgtis su juo agresyviai yra tas pats, kas šaipytis arba skriausti žvairą ar mikčiojantį vien už tai, kad jis yra žvairys ar miknius. Tai ne tik nekultūringa, bet ir nežmoniška.

Tikrasis homoseksualizmas neišgydomas. Minėtoji autoritetinga Anglijos komisija nerado nė vieno pagydyto homoseksualisto. Lengvesni biseksualizmo atvejai retai, bet sunkiai, pasiduoda gydymui psichoterapinėmis priemonėmis. Mėginimai homoseksualistus gydyti lytiniais hormonais nebuvo sėkmingi, todėl ypač svarbi homoseksualizmo profilaktika. Būtina vengti aukščiau aprašytojo vaikų auklėjimo būdo, kai kitos lyties asmenys nuolat niekinami, jais gąsdinama, draudžiama su jais bendrauti. Antra vertus, reikia vaikus saugoti nuo homoseksualistų viliojimų. O tėvai čia dažnai nesiorientuoja. Štai Palangos pliaže inteligentai vyras su žmona šių eilučių autoriui džiaugėsi, kad galį ramiai ilsėtis, nes vienas malonus poilsiautojas jų berniuką ir dar kelis vaikus kasdien vedasi į vyrų pliažą, iš kur šie grįžta susižavėję nepaprastu „dėdės“ meilumu. Nevedęs suaugęs vyras, išskirtinai besidomintis berniukais ir paaugliais, turėjo sukelti tėvams įtarimą (pasirodė, jog „dėdės“ iš tikrųjų būta homoseksualisto). Visuomenei reikia teisingų, moksliškai pagrįstų žinių, o ne paskalų ir anekdotų apie šį palyginti dažną seksualinį iškrypimą.

Prof. dr. Jonas Leus

„Mokslas ir gyvenimas“

1989, Nr. 8