Lietuvos respublikiniam zoologijos sodui sukanka pusė šimtmečio. Jis buvo atidarytas 1938 m. liepos 1 dieną. Tai prasidėjo nuo profesoriaus Tado Ivanausko – daugelio gamtos tyrimo įstaigų Lietuvoje sumanytojo ir organizatoriaus – idėjos ir kai kurių entuziastų – gamtos mylėtojų kelerių metų pastangų bei sunkaus organizacinio darbo.

Norint įsteigti zoologijos sodą, pirmiausia reikėjo įtikinti tuometinę vyriausybę, kad Kaunui jis būtinas. Prof. T. Ivanauskas pirmasis apie tai pradėjo rašyti periodinėje spaudoje. Zoologijos sodui reikia nemažos teritorijos, kuri būtų patogi lankytojams ir tinkama gyvūnams. Svarbiausia stigo lėšų pastatams statyti ir gyvūnams išlaikyti.

T. Ivanauskas, nesulaukdamas valdžios paramos, sumanė zoologijos sodą įkurti kitu būdu. 1935 m. buvo įsteigta „Kauno zoologijos sodo“ akcinė bendrovė. Be to, jis ėmė propaguoti periodinėje spaudoje idėją apie zoologijos sodo steigimo būtinumą ir kvietė visus, kam rūpi Lietuvos kultūra ir fauna, prisidėti prie šio reikalo. Iš pradžių jis manė, kad bendrovės kapitalas turėtų būti apie 100 tūkst. litų, jį turėjo sudaryti 100 vardinių akcijų po tūkstantį litų kiekviena. Tačiau pinigų turintys žmonės nelabai puolė į tą abejotino biznio bendrovę. Akcijas pirko tik didžiausi entuziastai – gamtos mylėtojai, kurie nesitikėjo jokio pelno iš įdėto kapitalo. Tuomet Tadas Ivanauskas bendrovės vardu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę ir kitas įstaigas, prašydamas pirkti akcijas. Ir jam pavyko. Kauno miesto savivaldybė tapo stambiausia bendrovės akcininke.

Pirmiausia zoologijos sodui reikėjo parinkti tinkamą vietą. T. Ivanauskas pasiūlė panaudoti Girstupio upelio šlaitus su A. Mickevičiaus slėniu, kurie anuo metu buvo miesto pakraštyje. Tas plotas priklausė miesto savivaldybei. Kauno zoologijos sodo akcinė bendrovė turėjo daug vargo, kol jai pavyko išnuomoti A. Mickevičiaus slėnio teritoriją 36 metams už 500 litų per metus.

Pirmuosius eksponatus sodui padovanojo profesoriaus draugai medžiotojai ir miškininkai, „Lietuvos kailinių žvėrelių pasitikėjimo bendrovė“ ir šiaip gamtos mylėtojai. 1938 m. liepos 1 d. įvyko iškilmingas zoologijos sodo atidarymas. Atidaryme dalyvavo miesto burmistras A. Merkys, A. Žmuidzinavičius, prof. T. Ivanauskas ir kiti to meto miesto vadovybės atstovai bei įžymūs gamtininkai.

Labai sunku buvo rasti zoologijos sodui darbuotojų, mokančių prižiūrėti bei auginti laukinius žvėris ir paukščius. Profesorius ieškojo gyvūnus mylinčių žmonių ir mokė juos, kaip su gyvūnais elgtis, kuo šerti. Ypač sunku buvo rasti prižiūrėtojų svetimų kraštų gyventojams.

Prof. T. Ivanauskas turėjo asmeninių ryšių su Varšuvos, Prahos, Karaliaučiaus ir Rygos zoologijos sodais, jie ir dovanojo įvairių kitų kraštų gyvūnų. Dalis gyvūnų buvo įsigyti mainais, kiti – nupirkti. Steigiamo zoologijos sodo gyvūnų kolekciją labiausiai pagausino Varšuvos zoologijos sodo direktoriaus prof. J. Zabinskio dovanos: stumbras, kupranugaris, du zebrai, asilas, du šunys dingo, dygliatriušis, dvi beždžionės kapucinės, du krokodilai, dvi nebylės gulbės, sidabrinis fazanas, dvi papūgos ir kt. J. Zabinskis siūlė dar liūtą ir šimpanzę, bet šiems gyvūnams tada neturėta tinkamų patalpų. Taigi po metų nuo sodo atidarymo jame gyveno jau apie 150 gyvūnų, iš kurių nemažai buvo egzotiškų.

1940 m. atkūrus Tarybų santvarką Lietuvoje, „Kauno zoologijos sodo“ bendrovė, kaip ir kitos bendrovės, buvo likviduota, o zoologijos sodas perėjo Kauno vykdomojo komiteto žinion. Hitlerinės okupacijos metu Kauno zoologijos sodas buvo visiškai nualintas. Nepaprastai sunku buvo gauti gyvūnams pašarų. Nuo blogų pašarų ir bado jie pradėjo kristi. Dėl tokių sunkumų teko eksponatų sumažinti: „Maisto“ fabrikui parduotos Anglų parko karvės ir zebrų hibridas, trys šernai, iššaudyti vilkų ir šunų dingo jaunikliai. 1942 m. okupantai pagrobė iš sodo puikų stumbrą, vardu „Dvylys“, neva nuvežti į Belovežo girią kaip reproduktorių. Iš tikrųjų jis buvo nugabentas į Rytprūsius ir padovanotas Geringui, kuris jį paleido į savo medžioklės dvarą.

Po karo vėl imtasi tvarkyti zoologijos sodą. Deja, gyvūnų nedaug tebuvo likę: iš viso 42 eksponatai 25 rūšių.

Per pirmąjį pokario dešimtmetį Kauno zoologijos sode gyvūnų pagausėjo iki 113 rūšių 543 eksponatų. Pradėtos kapitalinės statybos. Pastatyta nauja pašarų virtuvė, liūtų ir tigrų paviljonas. Pirmą kartą zoosode apgyvendintas snieginis leopardas. Neblogų rezultatų pasiekta veisiant gyvūnus. Prieauglį atvesdavo 9 rūšių žinduoliai, iš viso gimė 30 jauniklių.

Antrąjį zoologijos sodo dešimtmetį įvyko nemažai permainų – prasidėjo materialinės bazės kūrimas. Sustiprėjo ryšiai su kitais zoologijos sodais. 1958 m. gruodžio 4 d. Kauno zoologijos sodas pertvarkytas į respublikinį zoologijos sodą ir perduotas Kultūros ministerijai. Baigta tvarkyti ekspozicija. Be jokios sistemos laikyti gyvūnai buvo išdėstyti, pagal galimybes, biologinėmis grupėmis.

1960 m. daug dėmesio skiriama gerinti estetinį zoosodo vaizdą bei plėtoti mokslinę veiklą: įvyko pirmas mokslinės tarybos posėdis. Jo tikslas buvo kuo daugiau dėmesio skirti eksponatams, kurie nelaisvėje sunkiai veisiasi: Himalajų ir baltosioms meškoms, stirnoms, Kinijos žąsims, povams ir kt. Nagrinėti eksponatų šėrimo bei gydymo klausimai. Išleistas spalvotų atvirukų rinkinys apie sodą ir buvusios mokslinės tarybos narės doc. J. Kauneckienės knyga „Kauno zoologijos sodas“. Pradėta bendradarbiauti su kitomis mokslinėmis įstaigomis. Specialistai gilino farmakologijos ir fiziologijos žinias Kauno medicinos institute ir Baltarusijos universitete. Palaikomi moksliniai ryšiai su VVU zoologijos ir biologijos katedromis, LŽOA, Zoologijos ir parazitologijos institutu, T. Ivanausko Zoologijos bei Klaipėdos jūrų muziejais. Per visą zoologijos sodo gyvavimo laikotarpį dešimtys gyvūnų buvo gydomi Lietuvos veterinarijos akademijos klinikose, kur darytos gana sudėtingos operacijos.

Išsiplėtė tarptautiniai ryšiai. Dalykine informacija keistasi su Varšuvos, Katovicų, Lodzės, Berlyno, Helsinkio, Ciūricho, Prahos ir kitų Europos zoosodų specialistais. Mūsų specialistai skaitė pranešimus Tarybų Sąjungoje bei tarptautiniuose simpoziumuose.

Per 50 metų mūsų zoologijos sode pabuvojo daugiau kaip 12,5 mln. lankytojų. Organizuojamos parodos zoologine tematika, zooviktorinos, skaitomos paskaitos, rodomi trumpametražiai filmukai apie gyvūniją. Jaunimui įdomu pažinti gyvūnus iš arčiau, praktiškai su jais padirbėti, todėl jau ne vieną dešimtmetį zoologijos sode veikia jaunųjų gamtininkų būreliai.

Tačiau kai kurie lankytojai ateina ne vien gyvūnais pasigrožėti. Dar pasitaiko, kad žvėris erzina ir maitina, nepagalvodami, kad tuo daro tik žalą: gyvūnai visuomet būna sočiai pašerti jiems tinkamais pašarais. Kai lankytojai šeria juos įvairiais „skanėstais“, jie persiėda, nutunka, o, pvz., beždžionės nebegali turėti palikuonių. Dėl to veterinarinei tarnybai atsiranda papildomų rūpesčių.

Zoologijos sodas – pavojinga įstaiga, lankytojus nuo gyvūnų skiria tik voljerų grotos ir apsauginis barjeras. Per visą zoologijos sodo istoriją tik vienas dirbantysis nukentėjo nuo gyvūnų ir mirė. Lankytojams nelaimingų atsitikimų pasitaiko dažniau. Antai – vienas nutaria pavaišinti jaguarą dešra – netenka dešinės rankos, kitas užsimano duoti tigrui sprigtą – netenka kairės rankos, trečias nutaria perlipti per apsauginį barjerą ir nusifotografuoti greta juodosios panteros, o ši turi 5-6 cm ilgio nagus ir žaibišką reakciją.

Jubiliejaus išvakarėse zoologijos sode kolekcionuojami penkių klasių gyvūnai: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Prisiminkime, kad pokario metais zoosode buvo eksponuojami tik 25 gyvūnų rūšių 42 eksponatai, o 1982 m. čia gyveno 426 rūšių 3081 gyvūnas. Dabar zoologijos sode dirba 23 skirtingų profesijų darbuotojai.

Gyvūnai į zoologijos sodą patenka įvairiai. Vienus padovanoja lankytojai, kiti gaudomi specialių ekspedicijų. Daugiausia gyvūnų patenka iš kitų Tarybų Sąjungos zoologijos sodų, kurių yra 34. Gyvūnai iš kitų žemynų ir užsienio zoologijos sodų gaunami per Maskvos zoocentrą.

Gyvūno kaina daugiausia priklauso nuo dviejų dalykų: ar jis retas, nykstantis gamtoje ir iš kur įsigytas. Šiuo metu brangiausi zoologijos sodo gyvūnai yra Rotšildo žirafos. Jos atvežtos 1979 m. iš VFR Hanoverio zoologijos sodo. Vienos žirafos kaina – 30 tūkst. rublių. Žirafos – aukščiausi žinduoliai pasaulyje, suaugęs patinas siekia iki 6 m aukščio. Baltasis raganosis kainuoja 25 tūkst. rb, avijautis – 16 tūkst. rb, nykštukinis begemotas – 14 tūkst. rb, gepardas – greičiausias žvėris pasaulyje – 9 tūkst. rb. Iš paukščių brangiausias – Afrikos gyventojas paukštis sekretorius – 3 tūkst. rb, marabu – 1,2 tūkst. rb, karūnuotoji gervė – 1,5 tūkst. rb, baltoji papūga kakadu – 1,5 tūkst. rb, o iš roplių – Kubos krokodilas – 2 tūkst. rb.

Gyvūnijos evoliucija visada buvo susijusi su aplinkos veiksniais. Vienas pagrindinių – mityba. Gyvūnai minta labai įvairiu maistu. Pavyzdžiui, briedžius nelaisvėje laikyti labai sunku, jiems reikia įvairaus augalinio raciono. Briedžiui būtina patiekti iki 80 rūšių įvairių krūmų, medžių ūglių. Gamtoje briedžiai ėda 300 augalų rūšių, net ir musmires. Norint sudaryti natūralų racioną žirafoms, raganosiams, avijaučiams, įvairioms papūgoms, flamingams, krokodilams ir kitiems, tenka naudoti pašarų pakaitalus, kuriais šeriami gyvuliai ir nemažai žmonių maisto produktų. Kasmet sodo gyvūnams sušeriama 50 skirtingų rūšių pašarų ir žmonių maisto produktų. Vien tik plėšrūnams sušeriama iki 80 t mėsos, kuri gaunama iš kolūkių ir tarybinių ūkių bei mėsos kombinato. Be to, plėšrūnams būtina ir gyvo maisto. Jiems duodama iki 300 triušių, 5,5 tūkst. laboratorinių žiurkių, 5 tūkst. pelių. Ropliai (krokodilai, smaugliai, gyvatės) minta vien tik gyvuoju maistu.

Zoologijos sodo gyvūnų išlaikymui išleidžiama iki 128 tūkst. rb kasmet.

Šiuo metu visame pasaulyje vienas pagrindinių zoologijos sodų veiklos rodiklių yra jų sugebėjimas veisti gyvūnus nelaisvėje. Kaune iš 450 rūšių gyvūnų veisiasi apie 180 rūšių. Kauniečiai, veisdami retų ir nykstančių rūšių gyvūnus, pasiekė gerų rezultatų ne vien tarp Tarybų Sąjungos zoologijos sodų, bet ir pasauliniu mastu. 1973-1982 m. čia daryti kiauninių žvėrelių charzų veisimo tyrimai. Per tą laiką čia charzos atsivedė 31 jauniklį, iš kurių išauginta iki suaugusių – 75 procentai.

Ne mažiau svarbūs ir efektyvūs 1962-1980 m. snieginių leopardų veisimo rezultatai. Apie tai rašė biol. m. k. B. Marma, žvėrių veisimo rezultatais buvo susidomėję ir užsienio zoologijos sodai. Veisiant Amūro tigrus, iš tiesų pasiekta gana daug – gimė 45 jaunikliai. Tada gamtoje, Amūro upės baseine jų buvo likę apie 300 žvėrių, bet dabar jiems išnykimas jau nebegresia, nes pasaulio zoologijos soduose gyvena daugiau kaip tūkstantis galingų Amūro tigrų.

Gerų rezultatų zoologijos sode yra pasiekta veisiant Dovydo elnius, kijangus, kulanus, guanakus, lamas, sraigtaragius, įvairias smulkias ir vidutinio dydžio laukines kates, meškėnus, rudąsias ir Himalajų meškas. Iš sparnuočių geriausiai veisiasi vandens paukščiai. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama retųjų rūšių roplių bei varliagyvių veisimui.

Stengiantis tikslinti retų ir nykstančių gyvūnų apskaitą ir buvimo vietas įvairiose pasaulio šalyse, vedamos 5 rūšių paukščių ir 31 rūšies žinduolių Tarptautinės kilmės knygos. Sudarinėti šias knygas pavedama atskirų zoologijos sodų specialistams, kurie daugiausia prisideda veisiant vienos ar kitos rūšies gyvūnus. Pavyzdžiui, Prževalskio arklių kilmės knygą rašo Prahos zoologijos sodas, tigrų – Leipcigo zoologijos sodas, mandžiūrinių gervių – Tokijo zoologijos sodas, baltųjų ausuotųjų fazanų – Džersio zoologijos sodas. Kijangų numato užvesti Rygos zoologijos sodas.

Tarybų Sąjungoje kol kas zoologijos sodai neturi tikslios specializacijos. Jau žengti pirmieji žingsniai. Antai Maskvos zoologijos sodo gyvūnų kolekcija gausiausia, palyginti su kitais TSRS zoologijos sodais. Jis numato taip specializuotis – sudaryti geras laikymo ir veisimo sąlygas kačių šeimos atstovams, vandens paukščiams ir gervėms. Kauno ir Novosibirsko zoologijos sodai yra pasiekę neblogų rezultatų veisiant kai kurių kačių šeimos atstovus ir kiauninius. Talino zoologijos sodas daug dėmesio skiria kainų kanopuočiams ir smulkiems plėšrūnams.

Svarstant Lietuvos respublikinio zoologijos sodo perspektyvas, susiduriama su daugeliu problemų. 1987 m. buvo peržiūrėtos zoosodo teritorijos ribos ir teritorijos plotas paliktas 15,8 ha, nors iki tol buvo 22,6 ha. Palyginti su kitais Tarybų Sąjungos zoologijos sodais, mūsų sodas pagal plotą užima 18 vietą. Mažiausias Tarybų Sąjungoje yra Novosibirsko zoosodas – 0,8 ha, o didžiausias Talino – 86 hektarai.

Ploto Kauno zoologijos sodui lyg ir pakaktų. Bet prieš pusšimtį metų jis buvo miesto pakraštyje, o dabar atsidūrė centre. Jo ekologinė padėtis nuolat blogėja. Aplink sodą įrengtas apvažiavimo kelias. Mašinų triukšmas turi tiesioginį poveikį gyvūnų veisimuisi. Pagal Kauno miesto generalinį planą, zoologijos sodą buvo numatyta iškelti už miesto į Kaišiadorių rajoną prie Buities muziejaus. Tačiau šis planas kažkodėl pakeistas. Iki 1988 m. liepos 1 d. turi būti užbaigtas naujas Respublikinio zoologijos sodo generalinio plano projektas, o jį įgyvendinti numatyta iki 2005 metų dabar esančioje teritorijoje, rekonstruojant senus ir statant naujus paviljonus. Ar tai tikslinga? Pagal perspektyvinius zoologijos sodų reikalavimus gyvūnams reikia sudaryti laikymo sąlygas, kuo artimesnes natūralioms. O dabar jų gyvenimas toli gražu neprilygsta buvusiam gamtoje. Beje, nukenčia ir lankytojai – jie mato gyvūnus, kaip objektus tik už grotų, išbetonuotose aikštelėse. Turint pakankamai žemės, voljerų tvoros ar grotos nereikalingos, Vietoje jų iškasami grioviai – kontraskarpai (šis metodas užsienyje naudojamas seniai), ir voljero plotas tampa daug didesnis, štai, pavyzdžiui, mūsų sode yra įrengtas vienas (0,5 ha) voljeras gepardams, kuriems sudarytos sąlygos, panašios į esančias jų tėvynėje. Didelių voljerų gyvūnai nespėja nuniokoti, ten išlieka augmenija ir aplinka. Voljerai kanopiniams žvėrims turėtų būti iki 2-3 ha ploto.

Pastaruoju metu nėra vieningos nuomonės dėl naujos sodo teritorijos parinkimo. Naujam zoologijos sodui siūloma žemė netinkama žemės ūkiui. Pavyzdžiui, 80 ha siūlyta Kauno raj. Lapių tarybinio ūkio, esančio prie Kauno miesto sąvartyno. Iš ten sklinda smarvė, dūmai, sąvartynas – pagrindinis gyvūnų ligų plitimo šaltinis. Šio pasiūlymo atsisakyta. Dabar vėl apie 65 ha plotas pasiūlytas Jonavos raj. Kalnėnų tarybiniame ūkyje. Tačiau šiuo metu prie Karmėlavos baigiamas statyti didelis aerouostas ir lėktuvų kilimo bei nusileidimo tako projekcija eina viršum numatytos zoosodo teritorijos. Daugumai laukinių gyvūnų veisimosi periodu būtina tyla, o aerouosto kaimynystėje visada bus nuolatinis triukšmas.

Šių parenkamų teritorijų tikslas būtų naudoti jas pagalbiniam ūkiui ir retiems bei nykstantiems gyvūnams laikyti bei veisti. Vis dėlto, ar nebūtų tikslinga sodui paskirti anksčiau numatytą teritoriją prie Buities muziejaus. Nepamirškime, kad Lietuvoje turime tik vieną Respublikinį zoologijos sodą. Šioje vietoje įkurto zoosodo lankomumas net padidėtų. Tiesa, kiek pablogėtų susisiekimas kauniečiams, bet Vilniaus gyventojams ir daugybei sostinės svečių būtų lengviau apsilankyti gyvūnijos karalystėje.

Jau ne viena biudžetinė įstaiga dirba ūkiskaitos metodais. Taip reikėtų dirbti ir zoologijos sodui. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mūsų metinės pajamos sudarė 117 tūkst. rb. (iš lankytojų surinkta 68 tūkst. rb, o iš parduotų gyvūnų – 49 tūkst. rb.), o bendros išlaidos – iki 600 tūkst. rb. Stengiantis gauti daugiau pajamų, pirmiausia reikėtų pakeisti bilietų kainą, kuri, palyginti, labai maža: suaugusiems 20 kp, vaikams 10 kp. Juk dabar lankytojui, be gyvūnų apžiūrėjimo ir pasivažinėjimo poni arkliukais, daugiau nieko nepasiūloma. Turime daug galimybių gauti daugiau pajamų. Pavyzdžiui, atidaryti zoologijos parduotuvę, kur būtų galima įsigyti įvairių gyvų dekoratyvinių gyvūnų arba jų iškamšų ir kt. Galima rengti įvairius atrakcionus su dresuotomis meškomis, šunimis ir kitais nepavojingais ir dresuotais gyvūnais. Vaikams džiaugsmas būtų ir pajodinėti poni arkliukais. Kodėl nepajodinėti kupranugariais, asilais ar nepasivažinėti šunų tempiamu vežimėliu? Ne visi žmonės turi galimybių dažnai lankytis zoologijos sode. Todėl daugelis nori turėti nuotraukų atminčiai. Galėtume daryti ir užsakytines fotografijas ir skaidres su šalia stovinčiais kokiais nors dresuotais gyvūnais. O kodėl nepasivažinėjus senovine karieta, tempiama dviejų gražiai iššukuotų ristūnų? Nebūtinai vien tik po zoologijos sodo teritoriją, bet ir po Ąžuolyną.

Vaclovas Gedminas

Respublikinio zoologijos sodo mokslinio sektoriaus vedėjas

„Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 7