Tokiam moksliniam eksperimentui galėjo ryžtis tik profesorius Trapecijus Brazdas, daugelio kolegų nuomone, mokslininkas be galo gabus ir išradingas, bet linkęs į avantiūrizmą. Taigi Brazdas, nutaręs paneigti nuo neatmenamų laikų susiformavusią negatyvią nuomonę apie jaunimą (jaunimas išlepęs, jaunimas nieko nesugeba, jaunimas niekam tikęs ir pan.), sumanė keletą jaunuolių nudanginti į negyvenamą salą ir ekstremaliomis sąlygomis patikrinti, ko iš tikrųjų vertas šiandieninis jaunimas.

Kandidatų robinzoniškai pagyventi netrūko. Jaunuoliai neturėjo nė menkiausio supratimo, kokie išmėginimai jų laukia.

Profesorius Brazdas atrinko tik vieną džinsuotą, ilgais karčiais vaikiną vardu Saulius, ir tris kvatokles merginas: Aušrą, Ingą ir Danguolę. Visi keturi buvo ką tik baigę vidurinę mokyklą ir, savaime aišku, neturėjo nei profesijos, nei gyvenimiškos patirties, nei darbo įgūdžių.

Atsirado garbingų mokslininkų, kurie bandė profesorių Brazdą atkalbėti nuo tokio avantiūristinio eksperimento. Tačiau Brazdas užsispyrė: jis įrodys visiems laikams, kad kalbos apie išlepusį ir nieko nesugebantį jaunimą nevertos nė sudilusio skatiko. Jaunimas gali viską! O jeigu ir pasitaiko vienas kitas nevykęs, tai čia jau vyresniųjų kaltė…

Prabėgo treji metai. Lygiai tiek, kiek buvo numatyta eksperimento programoje. Prie negyvenamos salos artinosi laivas. Denyje stovėjo profesorius Brazdas ir jo gausi palyda. Visi buvo tylūs, susikaupę. Jaudinosi ir pats profesorius, nors ir stengėsi to neparodyti.

- Matau dūmus! – sušuko atidžiai pro žiūronus stebėjęs salą mokslinis bendradarbis.

- Jie dar gyvi… – lengviau atsikvėpė likusieji.

- Ar nesakiau!.. Jaunimas viską gali! – atkuto ir profesorius. – Įdomu, kaip jie ugnį išgavo: ar trindami plyta džinsus, ar įskėlė titnagu?..

Dar labiau visi nustebo, pamatę, kad saloje per trejus metus daug kas pasikeitė. Nuo kranto į salos gilumą vedė tiesus kaip styga kelias.

- Kas galėjo pamanyti! – kraipė galvas moksliniai bendradarbiai.

- Kol tokius kelius nutiesiame, dešimtmečiai praeina…

- Ir be jokios technikos! Tik rankomis! – šūkaliojo profesorius Brazdas.

Gyvai diskutuodami, mokslininkai žvyruotu lygiu keliu patraukė į salos gilumą. Ten jų laukė naujas netikėtumas: palei kelią, kur anksčiau buvo nepraeinamos džiunglės, žaliavo kultūrinės pievos ir ganyklos, ramiai ganėsi prijaukinti laukiniai žvėrys.

- Žiūrėkit, žiūrėkit, ten liūtas virvute pririštas! – šūkčiojo iš nuostabos profesoriaus svita.

- Nieko nuostabaus, kad jie liūtą prijaukino, – trynė iš pasitenkinimo rankas Brazdas. – Tik pažiūrėkit, žvėrių karalius, iš prigimties mėsėdis, rupšnoja žolę…

Dar labiau stebėjosi mokslininkai ant kalvos, tūkstantmečių medžių paunksmėje išvydę gražų dviaukštį namą, pastatytą iš vietinių medžiagų. Čia profesorių ir jo palydą pasitiko gyvi ir sveiki salos gyventojai. Įspūdingiausiai atrodė Saulius: apsirengęs žvėrių kailiais, užsiauginęs ilgą barzdą, su besikalančiu pilvuku. Aušra, Inga ir Danguolė išsilaikė taip pat neblogai, nors jų veiduose ir matėsi nuovargio ir net baikštumo žymių.

- Sakiau ir sakysiu: jaunimas viską gali! – su džiaugsmo ašaromis akyse glėbesčiavo Saulių profesorius Brazdas. – O dabar, Sauliau, pasakok, kaip jūs čia gyvenote? Kaip visa tai padarėte?

- Gyvenom, ir tiek, – kukliai atsakė Saulius. – Sunkiausia buvo, kol jos suprato, kad viską teks daryti pačioms. – Saulius šnairomis nužvelgė susispietusias merginas. – O paskui ėjo kaip per sviestą. Viskas pasiekta darbu. Ir tik darbu!

- O kelią tikriausiai jūs tiesėte? – domėjosi profesorius.

- Idėja mano, – prisipažino Saulius. – O dirbo Aušra. Ji specializuojasi kelių statyboje…

- O kas džiungles ganyklomis pavertė? Jūs?

- Nesuprantu jūsų, profesoriau… – numykė Saulius. – Žemės ūkio darbais užsiima Inga…

- Tai jūs namą pastatėte?

- ir namo nestačiau. Statybininkė – Danguolė. Beje, ji ir namų šeimininkė nebloga…

- O jūs, Sauliau, ką veikėte? – truputį sutriko Brazdas.

Saulius aiškiai nesuprato, ko profesorius iš jo nori.

- Aš vadovavau, – išdidžiai atsakė. – Argi to maža? Pabandykit su jomis susitvarkyti, pamatysit, kaip lengva.

- Pamanykit, vadovas atsirado, – pasigirdo Aušros balsas.

- Uzurpatorius! – pritarė Inga.

- Minkštakūnis… – paniekinamai nusiviepė Danguolė.

Saulius nė kiek nesutriko:

- Matot, profesoriau, kokios… Palaikyk pusdienį be darbo ir jau nesusikalbėsi…

Profesorius Brazdas paėmė Saulių už parankės ir nusivedė į šalį:

- Neimk į galvą, jaunuoli. Tegul tauškia. Manoji irgi purkštauja, kai liepiu ką nors daryti. „Aš tau ne tarnaitė“, „Išeisiu pas mamą“ ir pan. Bet darbas – geriausias auklėtojas… Gerai, kad nesidavei už nosies vedžiojamas, būtum prapuolęs…

Taigi profesoriaus Brazdo mokslinis eksperimentas įtikinančiai įrodė, kad mūsų vaikai ne iš kelmo spirti. Bet bergždžios kalbos apie tai, kad jaunimas niekam tikęs, tęsiasi iki šiol.

Vytautas Dapšauskas

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 9