Ar žinote, kur slypi vadovo sėkmės priežastis? Ne, ne. Nei kompetentingumais, nei asmeninis žavesys, nei įgimti gabumai vadovauti žmonėms nevaidina lemiamo vaidmens. Sėkmė ir puiki karjera garantuota tik tiems, kurie moka išvengti atsakomybės.

Sėkmės principas paprastas, kaip ir viskas, kas genialu. Jis remiasi neginčijama tiesa, kad bet kokioje organizacijoje nevykusių projektų yra daugiau negu sėkmingų. Atspėti, kurie iš jų bus sėkmingi, o kurie vieni nuostoliai – labai sunku, o kartais ir visiškai neįmanoma. Vengti atsakomybės reikia taip, kad tai niekam nekristų į akis. Žinoma, pasitaiko vadovų, kurie paprasčiausiai nenori nieko spręsti, ir netgi neslepia to nuo aplinkinių. Bet jie nieko nepasiekia, kadangi grubus stilius erzina aplinkinius ir verčia viršininkus elgtis atsargiai. Tikras meistriškumas – tai mokėti išvengti nesėkmės, palaikant aktyvaus ir drąsaus vadovo reputaciją. Tad pateikiame keletą vertingų patarimų, kaip išmokti šio meno.

Visų pirma, nemanykite, kad atsakomybės vengimas kenkia jūsų reputacijai. Nieko panašaus! Juk daug jūsų kolegų ir tikriausiai kai kurie viršininkai vadovaujasi ta pačia patikima taktika. Jums pavojingas tiktai tikras savo darbo entuziastas, kuris niekam neleidžia ramiai gyventi ir vos ne jėga verčia priimti pozityvius sprendimus. Bet ir jis neilgai jums trukdys: pirmas jo susidūrimas su dideliu viršininku, išsisukinėjimo taktikos gerbėju, pasibaigs katastrofa, ir jam teks arba pritilti, arba pereiti į kitą organizaciją.

TRYS IŠSISUKINĖJIMO TAISYKLĖS

Pirmoji taisyklė. Nuolat atnaujinkite atsikalbinėjimų repertuarą, nes kitaip jus perpras. Visada reikia atrasti naujų sunkumų, net jei jie būtų patys primityviausi. Svarbiausia – aiškindami operuokite bent minimaliai objektyviais faktais ir stenkitės panaudoti juos pirmą kartą.

Bet kurį darbą verta dirbti tik tol, kol atrasite pakankamai svarbią priežastį jį baigti, o tam negailėkite jėgų…

Nėra nieko paprasčiau, kaip atidėti sunkaus klausimo sprendimą, teisinantis baisiu galvos skausmu. Neblogai padeda kurio nors šeimos nario skambutis iš namų, kai susirūpinusiu balsu pranešama, kad jūs nesveikuojate, ir taip smarkiai, jog net negalite prieiti prie telefono. Tik nepersistenkite, nes jums gali iškviesti greitąją pagalbą…

Labai pravartu pelnyti šlovę žmogaus, kuris labai sąžiningai vykdo visus pavedimus, bet niekada nespėja padaryti laiku. Jei šią jūsų ypatybę gerai įsisąmonins viršininkai, galite ramiai miegoti – svarbaus ir skubaus darbo jums niekada nepaves.

Antroji taisyklė. Būkite itin užimtas. Didelis pseudoužimtumas turi tapti jūsų įprasta būsena. Tačiau neminėkite konkrečių darbų, nes gali pasidomėti jų rezultatais. Kur kas įtikinamesnė tokia versija, kad jūs apsivertęs kasdieniniais reikalais, todėl paprasčiausiai neturite laiko užsiimti rimtu darbu. Nuolat įtikinėkite tuo aplinkinius, kad niekam net į galvą neateitų pavesti jums atlikti dar vieną užduotį.

Trečioji taisyklė. Niekada nespręskite vienas. Net jei tam pakaktų vienos minutės apmąstymo ir dviejų telefono skambučių. Jokiu būdu to nedarykite. Sušaukite nedidelį susirinkimą, pakvieskite jūsų šefą, pavaduotojus.

Tada galėsite ramiai miegoti: atsakomybė už nevykusį sprendimą bus padalyta vienodai visiems, dalyvavusiems, ir jums teks tik nedidelė jos dalis.

Jeigu norite išvengti ne tik atsakomybės, bet ir įgyti rimto bei giliai mąstančio žmogaus reputaciją, susirinkime pasistenkite visur ieškoti ir rasti neigiamų pusių – jų kiekviename naujame darbe visada pakanka. Nepaprastai svarbu atkreipti į save dėmesį, tad netradiciškai traktuokite problemas. Pavyzdžiui: „Nejaugi mes išdrįsime gaminti naują produktą, neišsiaiškinę, kaip gamybos atliekos paveiks Arktikos ruonius? Tai gali sudaryti sudėtingą ekologinę grandinę…“

NESUPRANTAMA, BET UŽTAT SUKELIA PAGARBĄ

Jeigu jau kaip reikiant įvaldėte tris minėtas taisykles ir dar norite tobulėti, tapkite pseudoentuziastu. Tai reiškia, kad jūs visada privalote teigti aplinkiniams, jog vertinti problemą reikia labai rimtai, nes ji to verta. Be to, pačiam pravartu siūlyti, kaip originaliai būtų galima išspręsti panašius uždavinius. Pats šiais receptais jokiu būdu nesinaudokite. Bet geriausia, žinoma, viską sutvarkyti taip, kad jums iš viso nieko nereikėtų spręsti.

Pasirinkite blogus pavaldinius. Išmintingas šefas pasistengs save apsupti nevykusiais pavaldiniais (dar geriau, jeigu juos priimsite aukštesniems viršininkams proteguojant). Tada kiekvienu momentu, truktelėjęs pečiais, pagrįstai galėsite tvirtinti: ,,Matote, su kuo turiu dirbti. Tiesiog nesuprantama, kaip aš vis dar verčiuosi…“ Darbas bus patikėtas kitam. O jūsų kaip darbštuolio reputacija dar labiau sustiprės. Na, ir nepamirškite nesenstančio argumento – užduočių nevykdymą visada galima pateisinti įrengimų trūkumu.

Neblogai padeda užmaskuotas pataikavimas ir šantažas. Prieikite prie šefo ir dviprasmiškai pasakykite: „Mes, žinoma, dėl jūsų pasiruošę padaryti viską, bet įsivaizduokite, kokios gali būti pasekmės“. Patikėkite, beveik kiekvienas šefas krūptels ir nusileis.

Išmuškite iš vėžių entuziastus. Sakykime, jūsų kruopščiai parinktame padalinyje atsirado „balta varna“ – pavaldinys, kuris sugalvojo kažką iš principo nauja ir tuo norom nenorom verčia jus priimti sprendimą. Svarbiausia – nenusigąskite ir nesileiskite įvaromas į kampą. Gerai susikaupkite ir pasistenkite surasti pasiūlytame projekte bent mažą trūkumą, o po to kaip kirviu nukirskite, nė žodžiu neužsimindamas apie reikalo esmę. Ši audra taip nustebins jūsų pavaldinį, kad jis arba atsisakys savo ketinimų, arba bent laikinai jus paliks ramybėje, ims tobulinti silpnas savo projekto vietas.

Nesistenkite rasti bendrą kalbą su pavaldiniais. Nekomunikabilumas – labai gera bendravimo forma. Ne, nereikia vengti bendrauti, tačiau reikia tai daryti formaliai. Venkite tiksliai suformuluoti uždavinius ir jų sprendimo būdus, išmokite praleisti pro ausis konkrečius klausimus ir pasiūlymus. Taip atpratinsite pavaldinius trukdyti jus nereikalingomis problemomis. Tokia pedagogika reikalauja atitinkamų pastangų, bet užtat visada ramia sąžine galėsite viršininkui pasakyti: „Pirmą kartą apie tai girdžiu!“ Atsakomybės išvengsite ne tik jūs, bet ir viršininkas, kadangi jūs turėjote jį įspėti. Esmė ta, kad vengti atsakomybės reikia visuose hierarchijos laipteliuose, pradedant nuo pačių žemiausių.

Pabaigai papasakosime, kaip dirba tikras išsisukinėjimo meistras, kuris visada kažkuo prisideda prie pavykusio projekto, bet neatsako nei už vieną nesėkmę. Reikia išmokti būti „už“ ir tuo pat metu „prieš“ kiekvieną sprendimą. Kaip tai daroma? Sakykime, iškilo kažkokia sudėtinga problema. Iškvieskite pavaldinį, jam ją paaiškinkite ir egzaminatoriaus tonu paklauskite: „Na, tai ką darysite?“ Išklausęs jo nuomonę, pagirkite ir, sušaukęs susirinkimą, pasakykite: „Iksaitis siūlo problemą spręsti taip ir taip, o jūs kaip galvojate?“ Visų išklausęs, reziumuokite: „Iš praktikos žinau, kad Iksaitis rizikuoja, bet manau, mes turime leisti jam pabandyti. Galų gale jis turi teisę“.

Jeigu jūsų pavaldinys buvo teisus ir teisingai išsprendė problemą, visada galėsite pasakyti: „Aš ne tik žinojau, ką reikia daryti, bet radau žmogų, sugebantį realizuoti idėją“. Jeigu projektas žlugo, galėsite apsidrausti: „Iš pat pradžių jaučiau, kad jis eina blogu keliu, bet jauni žmonės mokosi iš savo klaidų.“

Žinoma, pateikėme tik pačius elementariausius išsisukinėjimo būdus. Juos galima be galo tobulinti, išrasti naujų. Tad bandykite ir būkite tikri – atsakomybės našta niekada neslėgs jūsų pečių.

Karlas Pacifikas

Vertė A. Laucius

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1985, Nr. 2