„Manau, kad visas pasaulis stebisi, kaip greitai mums pavyko atgaivinti Baltijos šalių ekonomiką“, – komentavo Švedijos radijui tokius optimistinius rezultatus SEB banko vadovė Annika Falkengren.

Šaltinis: 15min.lt

Priežastis kodėl taip buvo pasakyta – bankų IV 2010 m. ketvirčio rezultatai Baltijos šalyse:

SEB bankas – 488 mln. eurų pelnas;

Nordea – 23 mln. eurų pelnas;

Kiek uždirbo Swedbank per IV 2010 m. ketvirtį dar nėra žinoma, tačiau III 2010 ketvirtį skelbia uždirbęs 64 mln. eurų pelno.

Tikrai puikūs rezultatai… kai šalis badauja ir kenčia vieną didžiausių ekonominių krizių.  Visiškai neatsakinga ir mažų mažiausia įžeidu teigti, kad būtent bankai „atgaivino“ Baltijos šalių ekonomiką. Kas jie tokie, kad turėtų svertus atgaivinti ekonomiką? Ką gal vėl pradėjo dalyti pigias paskolas į kairę ir į dešinę? Ar siūloma banko Swedbank paskola su 22 proc. metinių palūkanų yra tas atsigavusios ekonomikos požymis? Dirdami paskutinį kailį nuo visų mūsų jie susirinko tuos milijonus ir dar drįsta kalbėti apie kažkokį „gaivinimą“. Šlykštu!

Palyginimui galima pasakyti šį tą apie banko mokesčius. Nordea bankas Danijoje ir Nordea filialas Lietuvoje.

Danijoje Nordea bankas už viso mėnesio pavedimus (jų buvo apie dešimt, iš jų du – tarptautiniai, t. y. į Nordea Lietuvos filialą) nuskaičiavo komisinių lygiai 2 Danijos kronas (~ 0,9 Lt). Kiek ima lietuviškasis Nordea ir visi kiti Lietuvoje veikiantys bankai – manau sakyti nereikia. Vienas pavedimas į kitą banką kainuoja vos ne dvigubai daugiau, ką jau kalbėti apie tarptautinius. Ar dar kyla kam klausimų, iš kur toks pelnas Baltijos šalyse?

O mūsų žiopliai finansų ekspertai ir bankininkai su šarkinais sėdi sau akis užsidengia ir turbūt tik džiaugiasi, kai skandinaviški bankai milijonus savo motininiams bankas krauna, iš mūsų paskutinius sunkiai uždirbtus litus plėšdami. Bepigu po to bankams girtis, kad su ekonomika jau viskas tvarkoj ir esą čia jie, tie „didvyriai“, kurie labiausiai prisidėjo prie to „gaivinimo“. Kur neuždirbsi tų milijonų, kai savo sąlygas diktuoji ir paprastam žmogeliui paprasčiausiai nėra kur dėtis: nors ir litą mokėdamas kam nors, mažiausiai tiek pat sumokėsi ir bankui. Bet kurį skandinavą, pamačius mūsų pajamų ir bankų paslaugų įkainių santykį, ištiktų šokas. Įdomu ar ponia ar panelė Annika Falkengren pasakė, koks minimalus atlyginimas Lietuvoje, ir kiek už paprastą pavedimą jų bankui sumoka eilinis Lietuvos žmogelis? Spėju, kad tikrai ne.

Susiję įrašai:

1. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti
2. Šešėlinė ekonomika labiausiai pastebima… bankuose
3. Bankai nors ir nenoriai, tačiau jau pradeda skolinti

1. Sveikatos apsauga. Beveik už viską tenka mokėti ar primokėti. Nekalbant jau apie „pakištukus“ gydytojui ar kitam, medicinos paslaugas teikiančiam, personalui.

2. Socialinė apsauga. Ar 45 proc. nuo tavo atlyginimo yra ta suma, kuri leistų tau susirgus normaliai pragyventi? O gal 600 litų bedarbio pašalpa leistų normaliai gyventi, kol susirasi kitą darbą? Apie kažkokias pensijas net nekalbu, nes dabartinėmis sąlygomis žmonės stengiasi tik išgyventi, visiškai negalvodami apie kažkokią pensiją, kuri galbūt bus mokama po keliasdešimties metų.

3. Švietimas. Daželiai, lopšeliai ir kitos ikimokyklinės įstaigos kainuoja mažiausiai pora šimtinių per mėnesį. O kur dar papildomos priemonės vaiko ugdymui? Situacija ne itin gerėja ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą – tenka mokėti ne tik už knygas, mokymo priemones, tačiau ir „mestis“ klasės remontui, ar kaip kitaip paremti mokyklą. Apie mokymąsi po vidurinės jau net kalbėti neverta. Tai net oficialiai įteisinta, kaip mokama paslauga.

4. Gatvių, kelių ir pačių miestų, miestelių priežiūra. Kaip už mūsų pinigus atliekami visi šie darbai, akivaizdžiai įrodo situacija miestuose ir keliuose šią žiemą.

5. Spec. tarnybos. Na, čia vienintelė vieta, iš kurios galima sulaukti pagalbos. Bet ir tai… Kol greitoji pagalba ar policija atvažiuos, kartais gali ne tik kojas užverst, bet dar ir tuščiomis kišenėmis likti. Gerai dar kad bent nuo kaimyno namo ir tavasis nespės visai sudegti, kol iš savivaldybės centro kokia, dar puikiai TSRS laikus menanti, gaisrinė mašina atvažiuos. Tiesa ir ta pat gali būti tuščia, nes gaisrininkai, kaip užimti žmonės, gali būti nespėję vandens prisipildyti.

6. Krašto apsauga. O kas čia mus puls? Nuo ko mus saugoti? O jei ir puls kokia didžioji kaimynė, tai per pusdienį viską nuo žemės nušluos, nespėjus mums nė tų kelių tūkstančių kareivėlių ant kojų sukelt. Na, taip… yra NATO. Tačiau tik ji ir tegalėtų mums padėti.

7. Vienintelis dalykas, kuris tikrai klesti už mokesčių mokėtojų pinigus, yra visas valstybės biurokratinis aparatas. Šitas tikrai pats savimi pasirūpina ir visai nesidrovėdamas švaistosi mūsų su valstybe pasidalintais milijonais. Tačiau paprastam eiliniam piliečiui iš to naudos – apskritas nulis.

Taigi. Kyla natūralus klausimas: už ką aš valstybei turiu mokėti mokesčius? Kokias paslaugas ji man už tai suteikia? Kaip matyti iš aukščiau išvardintų punktų – normaliam ir sąžiningam žmogui, iš tų paslaugų daugiau kančios nei naudos. Nesakau, kad paslaugos nėra teikiamos, tačiau kaip jos teikiamos? Kiek iš to mes, mokesčių mokėtojai, gauname naudos, o kiek žalos?

Pats valstybės aparatas vėl nežinia kam skirtas. Štai kad ir mokesčių administravimas. Ponai ministrai, seimo nariai ir visi kiti valstybės pareigūnai, kurie turite ir galite kažką padaryti, kad mums gyventi būtų bent kiek geriau. Kreipiuosi į jus su paprastu prašymu: bent pačią mokesčių sistemą padarykite tokią, kad eiliniam valstybės piliečiui būtų paprasta jums sumokėti mokesčius. Nes su dabartine mokesčių sistema ir visu jos aptarnavimu, galima ne tik galvą nusisukti bet ir visai be jos likti.

Nesenai teko lankytis mokesčių inspekcijoj vienu paprastu klausimu – norėjau tiesiog konsultacijos dėl mokesčių sumokėjimo. Nors kalbėdamas su mokesčių specialistu užtrukau vos 10 minučių, tačiau eilėje laukiau daugiau nei dvi valandas: aštuoniose darbo vietose dirbo vos du specialistai. O ir po konsultacijos klausimų liko ir kilo daugiau, nei gavau atsakymų. Kam reikalinga tokia mokesčių sistema, kurios nesupranta net patys mokesčių administratoriai? Negi taip sudėtinga sukurti paprastą ir aiškia mokesčių sistemą, kuri būtų aiški net pradinukui. Kam tiek tų įvairiausių kodų, straipsnių, pataisymų, papildymų, išlygų ir dar bala žino ko? Negi negalima mokesčių skaičiuoti paprasta procentine išraiška, o internete sukurti skaičiuoklių, kurių pagalba būtų galima paprastai ir greitai suskaičiuoti kiek mokesčių reikia sumokėti. Visai nesvarbu ir kaip tuos mokesčius pavadinat – mokesčių mokėtojui tai visiškai vienodai. Būtų viena suma, kurią mokesčių mokėtojas sumokėtų, o patys jūs jau ten dalinkitės ją kaip norit.

Bet ne. Valdžia ir šį procesą sugadino tiek, kad net patys mokesčių administratoriaus specialistai nebespėja susigaudyti. Kam reikalinga tokia biurokratinė mašina, kad net pati nesupranta ką daro? Ir ko paskui stebėtis, kad nesurenkama mokesčių? Iš kur jų surinksi, jei net paaiškinti niekas negali kiek ir kokių mokesčių reikia sumokėti. O jei ir paaiškins, tai dar nebūtinai reiškia, kad tai bus tiesa, ko pasekoje vėliau galima susilaukti griežtų sankcijų. Trumpai tariant, šiandien Lietuvoje beveik visomis prasmėmis yra geriau mokesčių nemokėti: ir problemų mažiau, ir piniginė pilnesnė. Deja, nuo kai kurių mokesčių išsisukti niekaip nepavyks. Juos sumokame pirkdami prekes ir paslaugas. Tačiau naudos iš to Lietuvos piliečiams labai jau nedaug.

Susiję įrašai:

1. Snoras sumažino komisinius mokesčius
2. Odontologai užaugins naująją kartą be grąžtų ir adatų
3. V. Romanovas apie krepšinį ir Lietuvą

Pabandykime paanalizuoti realią situaciją. Prekeivis išsipirkęs verslo liudijimą pradeda prekybą turgavietėje. Tiek prekiaudamas be kasos aparato, tiek su kasos aparatu, jis pildo tą patį, pajamų ir išlaidų žurnalą. Tiek vienu, tiek kitu atveju – niekas nesikeičia. Mokesčiai mokami tie patys: fiksuotas pajamų mokestis (už verslo liudijimą) ir po 72 Lt kiekvieną mėnesį SODRAI. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: smulkiajam prekybininkui pasiekus 100 000 Lt apyvartą per metus, atsirastų būtinybė registruotis PVM mokėtoju ir aišku sumokėti PVM į valstybės biudžetą. 100 000 Lt apyvarta per metus nėra labai sunku pasiekti jei dirbi kiekvieną dieną ir kasdien parduodi bent už keletą šimtų litų. Taigi, premjero tikslas turbūt ir yra ištraukti į „dienos šviesą“ tuos, kurie turėtų mokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, tačiau to iki šiol nedarė. Tik garsiai ir viešai apie tai dar niekas iš valdžios to nepasakė.

Suprantamas ir prekybininkų nenoras barškinti kasos aparatais. Tik kiek kvailokai skamba jų nurodomos priežastys, kodėl tai jiems esą nepriimtina. Neva tai pirštai šals, pačio aparato neįstengs įsigyti ar apskaitoje nesusigaudys ir teks dar papildomai buhalterį samdytis. Visa tai niekai. Kasos aparato kainą valdžia geranoriškai sutiko kompensuoti, o kasdien suspaudyti keletą klavišų ir atspausdinus ataskaitą ją įklijuoti į kasos knygą, nėra aukštųjų technologijų vardo verta patirtis, todėl tikrai be didelių problemų su tuo galima susidoroti. Tačiau kodėl realiai prekybininkai nenori kasos aparatų, garsiai nesako ir jie patys. O priežastis turbūt ta pati, apie kurią nutyli ir valdžia: daliai prekybininkų arba teks mokėti pridėtinės vertės mokestį, arba teks perimti įmonių patirtį ir dalį apyvartos paprasčiausiai bandyti nuslėpti. O nuslėpti nebus taip paprasta. Juk prekyvietė, tai ne parduotuvė, kur dirbi vienas. Čia visi vienoje patalpoje, tad neprašytus svečius gali „užsakyti“ ne tik nepatenkintas pirkėjas, bet ir aršesnis konkurentas. O tada jau žiūrėk ne tik PVM teks sumokėti, bet dar ir vieną kitą tūkstantį pridėti.

Gal ir nėra labai sąžininga apkrauti kasos aparatais pačių smulkiausiųjų, kurie vos keletą litų sau užsidirba, tačiau ir solidarumas, ir tvarka – privalo būti. Tik va nesuprantu kompensavimo už kasos aparatą mechanizmo esmės. Kad anksčiau įsigiję kasos aparatus prekybininkai galės pasinaudoti didesne nuolaida, tai dar suprantu. Tačiau kodėl tie prekybininkai, kurie veiklą vykdys kitų metų pradžioje, galės pasinaudoti kompensavimo mechanizmu, o tie kurie įsigys verslo liudijimus tarkim metų viduryje, už kasos aparatą gaus susimokėti visą kainą? Kažkaip ir vėl pakvipo vienkartiniu ir visiškai neapgalvotu žingsniu, kurių ši Vyriausybė tikrai padarė ne vieną.

Na, ir pabaigai svarbiausias klausimas: ar po būtinybės prekybą turgavietėse vykdyti tik su kasos aparatu įvedimo padidės kainos turgavietėse? Juk logiškai mąstant, jei iki šiol pridėtinės vertės mokestis nebuvo mokamas, tai ir kainos turgavietėse turėtų būti bent penktadaliu mažesnės.  Tačiau tai tik teorinė prielaida. O reali situacija nė iš tolo į tai nepanaši. Tiesa, neneigsiu, kad dalies produktų kainos turgavietėse yra išties mažesnės. Tačiau tikrai ne penktadaliu ir tikrai ne daugumos. Po būtinybės prekybininkams prekyvietėse turėti kasos aparatą įvedimo, kainos keliais procentais gali ir pakilti, tačiau tikrai ne penktadaliu. Todėl kainų kilimą bus galima daugiau prilyginti natūraliai infliacijai, nei naujosios tvarkos pasekmei.

Įvertinant visas aplinkybes, manau ir toliau pasiliksiu prie nuomonės, kad bendrąją, prasme kasos aparatai turguose ir prekyvietėse yra daugiau teigiamas, nei neigiamas žingsnis, siekiant padaryti visus lygius prieš savo valstybę ir savo valstybės įstatymus.

Susiję įrašai:

1. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
2. Lietuviai prieš PSD
3. Valinskas prieš Grybauskaitę

Žmogus dirba pagal darbo sutartį ir gauna atlyginimą. Visai nekuklus procentas nuo jam išmokamo atlyginimo yra pervedamas mūsų senelių geradarei SODRAI ir aišku nepamirštama paremti ir ligonių kasos. Neva už apsilankymą pas gydytoją, jei tarkim netikėtai susilaužytum koją ar pasigautum kokių šiaip nedraugiškų mikroorganizmų, kurie pridarytų ko nors negero tavo organizmui. Viskas atrodo normalu ir suprantama. Bet štai tas pats žmogus sugalvojo, kad po darbo, ar poilsio dienom, jis nori užsidirbti papildomai ir kaip doras bei sąžiningas pilietis, kad ateityje būtų išvengta bet kokių, sankcijomis galinčių virsti santykių su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais, savo veiklą užregistruoja toje pačioje mokesčius administruojančioje įstaigoje ir įsigyja taip vadinamą verslo liudijimą. Susimokėjęs pakankamai normalią suma už vieną A4 formato lapą, išgirsta ne itin malonią žinią – pasirodo savo sveikatą teks apsidrausti dar kartą. Paprastai tariant – antrąkart mokėti Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį. Už kiekvieną mėnesį po 72 Lt. Na, gerbiamas Ministre Pirmininke A. Kubiliau ir visa jo kompanija. Paaiškinkit tūlam lietuviui runkeliui, už ką šitas mokestis? Ir koks man, kaip mokesčių mokėtojui ir potencialiam ligoniui skirtumas, jei aš būsiu draustas vieną kartą ir jei būsiu draustas du kartus? Atsakymas turbūt aiškus visiems – ogi visiškai jokio! Skirtumas tik tas, kad aš labiau paremsiu valstybę.

Na, gerai… Kaip doras ir sąžiningas valstybės pilietis ir Lietuvos patriotas, pagelbėsiu Lietuvai ir jos biudžetui bei su didžiule skyle gyvenančiai SODRAI. Gal ir galima sumokėti tą dvigubą mokestį. Bet štai po mėnesio, tas pats žmogelis, staiga nusprendžia išnuomoti senelio jam paliktą vieną kambario butuką. Ir čia, vedinas visų anksčiau išvardintų patriotinių paskatų, jis vėl veria tos pačios inspekcijos duris ir atsispausdinęs eilės bilietą sėdasi šalia besišypsančios specialistės. Prisėdęs, drąsiai rėžia savo norą įregistruoti dar vieną veiklą ir taip gauti antrąjį verslo liudijimą. Specialistė, su ta pačia nuo veido nedingstančia šypsena vėl paskaičiuoja kiek šis pilietiškas ir sąžiningas Lietuvos vaikas turi susimokėti už patį verslo liudijimą ir maloniai primena apie būtinybę trečią kartą apsidrausti savo sveikatą ir galbūt kadanors būsimus vizitus pas gydytojus. Trumpai tariant – žmogus ir vėl (jau trečią kartą) turi mokėti po 72 Lt. per mėnesį!

Na, sunkiai įmanoma suprasti, kas per žmogus galėjo sukurti tokius įstatymus ir kaip galima ne tik, kad šitaip plėšikauti, bet ir vieną ir tą patį daiktą, tai yra žmogaus sveikatą, apdrausti tiek kartų, kiek tik žmogus kažką bando nuveikti gyvenime. Nes juk realiai, tai visiškai niekas nesiskiria: ar žmogus yra draustas tik vieną kartą, tai yra kai dirba tik pagal darbo sutartį, ar draustas tris kartus, tai yra turi du verslo liudijimus ir dar dirba pagal darbo sutartį.

Kai visame normaliame ir civilizuotame Pasaulyje yra apmokestinamos pajamos, Lietuvoje kažkodėl apmokestinama sveikata arba sveikatos apsaugos paslaugos. Ir svarbiausia – apmokestinti gali neribotą skaičių kartų. Nors nuo to visiškai niekas nepasikeis. Ar kas nors galėtų sugalvoti geriau? Tikrai vadovėlio verta mokesčių sistema.

Susiję įrašai:

1. Nepamirškite susimokėti mokesčių, ponai bedarbiai

Nesenai perskaitytas straipsnis apie Lietuvoje atliktą tyrimą dėl mokesčių mokėjimo sukėlė nemažai minčių. Tiesa, jos nebuvo ypatingai naujos ar kažkuo išskirtinės. Bet visgi…

Sekant tyrimo metu gautais rezultatais, galima padaryti sekančias išvadas:

1.Didžioji Lietuvos gyventojų dalis realiai nekuria jokios oficialios vertės arba dirba šešėlyje ir nemoka jokių mokesčių, o neretai dar ir naudojasi teise į lengvatas, gauna vienokias ar kitokias išmokas iš valstybės biudžeto;

2.Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis katastrofiškai netolygus. Trys didieji Lietuvos miestai – visas Lietuvos ekonomikos branduolys, kai tuo tarpu likusi Lietuvos dalis dažnai nesugeba išsilaikyti net savęs;

3.Smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje neliko arba jis balansuoja ant išnykimo ribos. Apie savarankiškai dirbančius asmenis galima pasakyti, kad jie jau tik buvo. Kažkur ir kažkada praeityje, nes dabar tokių asmenų yra vos 2,2 proc.;

4.Praėjus pusei metų, politikų žadėtas dėmesys nedarbui jokio laukiamo efekto nedavė. Nedarbas ir toliau auga, o jokių realių veiksmų, kad tai būtų sustabdyta nėra. Akivaizdžiai pasirinktas ne tas kelias arba problemai rodomas per menkas dėmesys. Kelių kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurios čia įdarbino kelis šimtus aukštųjų technologijų specialistų nėra tas gelbėjimosi ratas, nes tokie specialistai darbą sugeba susirasti ir patys. O didžioji bedarbių dalis juk menkesnio išsilavinimo ir žemesnės kvalifikacijos žmonės;

5.Mokestinė našta Lietuvoje visiškai nepamatuota ir be jokios dirbti skatinančios politikos. Daug geriau gauti bedarbio pašalpą, papildomas lengvatas ir verstis atsitiktiniais darbais ar dirbti šešėlyje nei „arti“ po 12 valandų per parą už minimalų oficialių atlyginimą;

6.Verslumo skatinimas. Skambi frazė politikų lūpose, tačiau kas šiandien ta linkme padaryta realiai? Ar galima kalbėti apie verslumo skatinimą, kai kasdien iš politikų tik ir girdime apie svarstymus įvesti naujus mokesčius ar padidinti jau esamus. Ar mokestinės bazės ir teisės aktų kaitaliojimą po keliskart per metus galima laikyti verslumo skatinimu? O kur dar pačios įvairiausios biurokratinės kliūtys, kurios dažnam verslininkui atima bet kokį norą kažką daryti, nes pareikalauja visiškai nepamatuotų laiko sąnaudų;

7.Šiandieninę situaciją Lietuvos ekonomikoje būtų galima pavadinti taip: arba tu valstybę, arba ji tave. Ir jokie pagraudenimai apie atsakomybę ar meilę savo gimtinei čia negelbsti. Jei veiksi skaidriai ir sąžiningai – esi pasmerktas žlugti, nes negali likti konkurencingas rinkoje, jei žaidi pagal visiškai kitas taisykles nei tavo priešininkai. O valstybė, kurianti tas žaidimo taisykles visada yra pasiruošusi pribaigti pralaimėjusįjį, kuris dar galbūt rodo kokius nors gyvybės požymius;

Kyla labai natūralus klausimas. Negi valstybės galvos tiek kvailos, kad nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi? Tikriausiai ne. Jos tai puikiai supranta, kaip ir tai, kad praktiškai didžioji dalis verslo dabar dirba prieblandoje. Tai ko reikia, kad būtų priimti esminiai pakeitimai valstybės valdyme, tikrai skatinantys verslumą ir kuriantys naujas darbo vietas bei keliantys šalies ekonomiką? Turbūt tik valios, supratingumo ir atsižvelgimo į realią situaciją. Net nereikia jokių specialių ekonomikos žinių, kad suprastum, jog geriau legaliai dirbantis ir užsidirbantis žmogus, bet neprašantis nieko iš valstybės, nei tas, kuris dirba nelegaliai ir dar gauna socialinę pašalpą. Juk turim vartojimo mokesčius (PVM), tad bet kuriuo atveju, mokesčiai būtų sumokami. O didėjantis vartojimas vidaus rinkoje būtų pati geriausia priemonė skatinanti verslumą. Tačiau ne. Šiandien politikams yra svarbiau išpešti iš „išsišokėlio“, išdrįsusio paviešinti savo veiklą 72 Lt per mėnesį, net jei jis tą mėnesį ir negavo jokių pajamų, nei leisti jam bent kiek įsitvirtinti rinkoje. Natūralu, kad nepakeliamos mokesčių naštos prispausti, daugelis tiesiog paprasčiausiai nebemato tikslo ką nors daryti ir nueina lengviausiu keliu. Į darbo biržą ir šešėlį.

Kiek juokingai skamba kai kurių aktyvių visuomenės veikėjų pagraudenimai apie atsakomybę, pagarbą valstybei ir panašius dalykus. Akivaizdu, kad tokie asmenys yra visiškai nutolę nuo realybės. Iškart galima būtų priešpastatyti klausimą, o ką valstybė padarė, kad ją gerbtume, jaustume prieš ją atsakomybę ir noriai pasidalintume savo pinigais su ja? Pavardinkime…:

1.Švietimas. Darželiai baigia išnykti, o likusieji perpildyti. Mokyklose mokymo priemonės mokamos. Remontai – taip pat dažnai su tėvų pagalba. Mokslas universitetuose ir kolegijose taip pat didžiąja dalimi mokamas;

2.Sveikatos apsauga. Mokam visi ir visaip. Oficialiai ir neoficialiai;

3.Krašto apsauga. Vaidinam kad ją turim, tačiau be simbolinės reikšmės ji daugiau niekam nereikalinga;

4.Socialinė apsauga. Pensininkų, mamų ir šiaip nedarbingų asmenų tikrai turim. Sočiai. Tik štai ar trečdalis atlyginimo sumokamas SODRAI kas mėnesį garantuoja, kad ištikus nelaimei neteks badauti? Toli gražu ne. Tai kam mokėti SODRAI, jei ji nieko negarantuoja?

5.Transportas ir energetika. Už šių sferų teikiamus patogumus mokam kaip tikri europiečiai. Tik gal politikai pamiršo koks šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje?

6.Teisingumas. Apie jį po pastarojo laikotarpio įvykių išvis kažką būtų sunku pasakyti. O bent kiek realiai su šia sritimi susidūręs pilietis žino, kad teisingumas yra tiesiogiai proporcingas piniginės storiui ir pažįstamų, įtakingų asmenų skaičiui.

7.Kultūra. Praeitais metais „prakultūrinom“ tikrai nemažai. Prisižiūrėjom fejerverkų už milijonus. Tačiau kiek nuo to kokio nors Balbieriško gyventojas tapo kultūringesnis? Kaip visada kažkas iš kultūros gerai uždirbo, o Lietuvos kultūra taip ir liko savo vietoje.

8.Žemės ūkis. Šią sritį išvis reiktų labiau pervadinti į Europos Sąjungos pinigų dalintojus ir atiminėtojus, nes jokios kitokios realios naudos čia nematyti. Kaimas ir toliau drąsiai darbuojasi šakėmis, o gautas išmokas, jei tik jų nepaprašo grąžinti atgal – sugeba nedelsiant panaudoti „troškulio“ malšinimui.

9.Vienintelį ką turim tai valstybės valdymo aparatą. Čia tai galima pasigirti. Tik kam jis reikalingas, jei greitai neliks ką valdyti? Įvairios struktūrinės ir visokios kitokios reformos seka viena po kitos, o valstybės valdymo aparatas stovi tvirtai kaip ąžuolas. Ar kas nors kada nors pajėgs jį pajudinti?;

Štai jums ir visa meilė bei pagarba. Žmogus niekada nemylės to, kas jį engia. O apie pagarbą išvis šioje situacijoje neįmanoma kalbėti. Tam, kad žmogus gerbtų savo valstybę, pirmiausia pati valstybė turi gerbti jį. Bet juk valstybė tai ne kažkas asmeniško. Valstybė susideda iš mūsų visų – piliečių. Tad štai, kol nebus į daugelį dalykų pažvelgta iš esmės ir konstruktyviai, kol nebus elementaraus supratimo jog mes visi privalome rūpintis vieni kitais, tol gyvensime prieblandoje, bijodami išlįsti į šviesą, bijodami patys savęs.

Susiję įrašai:

1. Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
2. Valstybinė ar privati. Kas geriau?

Tuo tikslu, buvo kreiptasi į didžiausias puslapių talpinimo (hostingo) paslaugas teikiančias įmones Lietuvoje ir paprašyta susistemintų duomenų apie jų klientus ir tikėtina – jų veiklą internete. Kaip rašoma minėtame straipsnyje, viena didžiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų „Interneto vizija“ atsisakė pateikti reikalaujamus duomenis, tačiau VMI ir toliau reikalauja minėtų duomenų.

Suprantama, kad iki šiol VMI neturėjo pakankamų išteklių tinkamai kontroliuoti internetinio verslo, tačiau prašyti visų klientų duomenų – tai jau peržengia ribas. Suteikti duomenis apie konkretų asmenį įpareigoja LR įstatymai, tačiau tai jokiu būdu negali būti taikoma visiems vienos įmonės klientams. Jau vien dėl saugumo, nes kas žino, kur tie duomenys iš VMI vėliau gali patekti. Internetas ir taip mus visus pakankamai „apnuogina“, o čia dar įpainiojama ir VMI. Be to, juk tikriausiai neatrastume nei vieno puslapio talpinimo paslaugas teikiančios įmonės kliento, kuris norėtų, kad duomenis apie jį būtų perduoti mokesčių inspekcijai. Ir visai nesvarbu, kad didžioji dalis jų neužsiima jokia komercine veikla, nors ir turi keletą savo vardu registruotų domenų, ar talpina vieną kitą puslapį.

Suprantamas ir „Interneto vizijos“ toks atsakomasis žingsnis. Paaiškėjus, kad bendrovė perdavė duomenis apie savo klientus mokesčių inspekcijai, sunku būtų ir prognozuoti, kiek procentų savo klientų netektų ši bendrovė. Tačiau, kad netektų – tai faktas. Jau vien tokio fakto paviešinimas, dalį lietuvaičių paskatins pirkti puslapio talpinimo paslaugas ne Lietuvoje. O tai bus dar vienas smūgis ir taip ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai ir savo dydžiu pasigirti negalinčiai, tokių paslaugų rinkai.

Beje, straipsnyje paminėta tik viena puslapių talpinimo paslaugas teikianti įmonė – UAB „Interneto vizija“. O kur visos kitos? Visai gali būti, kad visų kitų tokias paslaugas teikiančių įmonių klientai jau senai „priduoti“ Valstybinei mokesčių inspekcijai, arba tai ruošiamasi padaryti artimiausioje ateityje.

Nesinori būti blogu pranašu, tačiau panašu, kad ir čia VMI perlenkė lazdą. Net nekalbant apie tai, kad visa tai skatina tokias paslaugas pirkti ne Lietuvoje, kas yra labai paprasta, tai visą informaciją, kuri iš esmės yra susijusi su asmenine veikla internete, o ne su mokesčiais, VMI nusprendė pasiimti pačiu paprasčiausiu keliu – tiesiog jos įsakmiai paprašyti. Nors ir sužinoti, kas yra konkrečios elektroninės parduotuvės savininkas nėra taip jau sunku, net jei tokia informacija pačioje elektroninėje parduotuvė ir neteikiama. Tereikia tik trupučio laiko ir žinių ir visiškai be jokių didelių pastangų galima „prisikasti“ iki tikrojo domeno savininko, ar vietos, kurs konkretus tinklalapis yra patalpintas. Tačiau ir tai VMI pasirodė per sunki užduotis. Juk geriau visą informaciją jau gauti paruoštą ir susistemintą, iš kurios daug lengviau surasti potencialius mokesčių slėpėjus.

Susiję įrašai:

1. Kviečiame išbandyti nemokamą puslapių talpinimą (hostingą) Lietuvoje
2. Jau prieinamos preliminarios pajamų mokesčio deklaracijos už 2009 m
3. Kiek kainuoja mobilusis internetas

Visi teisingai užpildę ir mokesčių inspekcijai pateikę savo pajamų mokesčio deklaracijas bei pagal jas įgiję teisę susigrąžinti pajamų mokesčio permokas, nuo šiandienos galėtų pradėti laukti pinigų savo sąskaitoje. Deja, kol kas oficialios informacijos, ar pajamų mokesčio permokos tikrai pradėtos grąžinti nuo šiandien nėra, todėl belieka tikėtis, jog nors šįkart VMI savo pažadų nekeis.

Kaip jau yra žinoma, pajamų mokesčio lengvata šiemet galės pasinaudoti kur kas mažiau gyventojų, o likusiai daliai grąžinama pajamų mokesčio permoka bus kur kas mažesnė. Deja, kaip rodo realybė, šiemet daug daugiau ir tokių, kurie ne tik, kad negaus nieko iš VMI, tačiau dar ir patys liks jai skolingi.

Susiję įrašai:

1. Vėluoja VMI preliminarios deklaracijos už 2009 m
2. Jau prieinamos preliminarios pajamų mokesčio deklaracijos už 2009 m
3. Lietuviai prieš PSD

Populiariame socialiniame tinkle „Facebook“ nesenai atsirado grupė pavadinimu „Ne, aš nemokėsiu 72 LT mokesčio valstybei už Privalomą Sveikatos Draudimą!“ Naujojoje „Facebook“ grupėje buriasi žmonės, kurie nepritaria absurdiškai valdžios mokesčių politikai ir teigia nematą reikalo mokėti tokio mokesčio nei už ateinančius laikotarpius, nei tuo labiau už praeitus metus.

Susiję įrašai:

1. VMI pradeda permokų grąžinimą
2. Kasos aparatai turguose. Už ir prieš.
3. Lietuviai prisiminė Lenkijos rinką

Dar kartą viską apibendrinkime… Pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas yra išleidžiamas trims mėnesiams neapmokamų atostogų, kurios dar gali būti pratęstos. Kadangi darbuotojas vis dar turi galiojančią darbo sutartį, jo, kaip bedarbio Darbo birža neregistruoja, tačiau nepaisant to, darbuotojui tuos tris mėnesius nėra skaičiuojamas darbo stažas, jis netenka visų socialinių garantijų ir savaime aišku, negauna jokių pajamų. Maža to, jis dar privalo už visus tuos tris mėnesius valstybei sumokėti 216 Lt. (3×72) už kurios įgyja teisę į paprastas procedūras, susijusias su jo sveikata. Bent kiek rimtesnės procedūros ir tie patys vaistai Lietuvoje yra mokami ir kainuoja visai nepigiai. Šią situaciją būtų galima įvardinti tik viena fraze… absurdo komedija.

Iki pilno mokesčių komplekto trūksta dar mokesčių už orą, kritulius ir išvis už tai, kad esi lietuvis ir gyveni Lietuvoj. Visam Pasaulyje valstybės remia mažiausias pajamas gaunančius gyventojus, o štai Lietuvos politikai iš jų nusprendė pasipelnyti. Tiesa, VMI visada siūlo problemas spręsti kartu, ir… tiems, kurie neturi pinigų susimokėti visos skolos, siūlo tai padaryti dalimis… Koks geranoriškumas! O juk tas laikotarpis, už kurį susikaupė ta skola jau praeityje. Jei žmogus ir kreipėsi į kažkokią gydymo įstaigą praeitais metais, kai buvo nesumokėjęs tų nelemtų 72 Lt. per mėnesį, tai už visas paslaugas, kaip neapdraustam, jam teko susimokėti. Taigi gaunasi, kad žmogus už tą patį turi sumokėti du kartus: vieną kartą sumokėjo už gydymo paslaugas, nes nebuvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu (PSD), o antrąkart, susimokėti PSD mokestį iš jo dabar pareikalaus VMI.

Dar geriau tiems, kurie dirba ir gyvena užsienyje, tačiau nėra oficialiai deklaravę išvykimo iš Lietuvos ir galbūt čia grįžta tik savaitei per metus. Kadangi jie apskritus metus nedirbo Lietuvoje ir aišku nesiregistravo Lietuvos Darbo biržoje, šiems teks susimokėti už visus metus – 864 Lt. (72×12). Tačiau jie net perspėjimo iš VMI negaus, nes VMI galbūt žinos tik kažkokį paskutinį jų gyvenamosios vietos adresą, kuriuo jie gal negyvena jau keletą metų. Tada, aišku, skola liks nesumokėta, ir visas procesas persikels pas antstolius, kurie imsis jau atitinkamų veiksmų. Taip, kelerius metus užsienyje gyvenęs lietuvis staiga gali sužinoti, kad yra skolingas įvairiausioms Lietuvos instancijom visai nemenką sumą, nors su ta pačia Lietuva jau nieko bendro neturėjo kelerius metus. Aišku, problemą būtų galima išspręsti susimokant tuos 864 Lt arba gaunant įrodančius dokumentus, jog visi mokesčiai buvo sumokėti toje šalyje, kurioje realiai Lietuvos pilietis dirbo ir gyveno. Tačiau jei viskas persikels pas anstolius – šio proceso lengvai pabaigti jau nepavyks. Teks sumokėti bent jau anstolio išlaidas, kurios Lietuvoje visai nekuklios ir labai lengvai gali viršyti pačią skolos VMI sumą.

Pagal esamą tvarką, 864 Lt. už praeitus metus turės susimokėti ir visi benamiai. Įdomu tik kaip VMI ruošiasi tokias sumas išsireikalauti iš jų? Ir ką areštuos, kai jie tokios sumos nesumokės? Šiukšlines? O gal ir jas ir jų turinį? Iš tiesų… prie tokios mokesčių politikos labiausiai ir tinka tik šiukšlinės ir jų turinys.

Susiję įrašai:

1. Prasidėjo mokesčių deklaravimas už 2008 metus
2. Gyveni nesveikai? Mokesčių mokėsi daugiau!
3. Lietuviai prieš PSD

Nemažai gyventojų, dėl gana painios pajamų mokesčio apskaičiavimo sistemos bei netolygių metinių pajamų, šiandien sužinojo, kad jie yra skolingi valstybei. O skolingų valstybė, ypač šiuo metu, nemėgsta, todėl iki gegužės pradžios teks tą įsiskolinimą panaikinti. Priešingu atveju, skolininkui gresia gana nemaži nemalonumai ir pažintis su anstoliais.

Kita dalis gyventojų, kurie tikėjosi nemažos pajamų mokesčio permokos grąžinimo, taip pat liko ne itin sužavėti išvydę tą sumą – ji buvo gerokai mažesnė, nei buvo tikėtasi. Taip nutiko pirmiausia dėl to, kad 2009-aisiais metais gyventojams buvo taikomas tik 15 proc. pajamų mokesčio tarifas, todėl ir susigrąžinti galima tik 15 proc. nuo sumos, kuri buvo išleista perkant kompiuterį, mokant už mokslą, būsto paskolą ar draudimą. Tačiau tai visai nereiškia, kad praeitais metais sumažėjo mokesčių našta gyventojams. Vyriausybė tiesiog pagudravo ir likusius 9 proc. pavadino kitu mokesčiu. Iš to gavosi tokia situacija, kad realiai gyventojai mokėjo 24 proc. nuo savo atlyginimų, tačiau iš jų tik 15 proc. yra įvardinta kaip pajamų mokestis.

Pastebėtina, kad nors Vyriausybė ir panaikino beveik visas mokestins lengvatas nuo praeitų metų pradžios, tačiau išlaikė jų tęstinumą. Todėl tie, kurie kreditą būstui gavo iki 2008 metų pabaigos, o taip pat iki to pačio termino pradėjo mokytis ar išperkamosios nuomos būdu įsigijimo kompiuterį, mokestinėmis lengvatomis ir toliau gali naudotis, tai yra, šie asmenys gali susigrąžinti pajamų mokesčio permoką.

Beje, nors preliminarios deklaracijos jau prieinamos daugeliui, tačiau jomis tinkamai pasinaudoti kai kam gali būti ganėtinai sunku. To priežastis – mokesčių inspekcija vis dar neturi visų teisingų duomenų iš įmonių, kurios tuos duomenis privalo teikti. Gyventojams patartina būti atidiems ir kruopščiai pasitikrinti savo preliminarias deklaracijas ir jose pateiktas sumas. Visai gali būti, kad kai kurių duomenų ten gali dar ir nebūti, dėl ko galite netekti dalies permokos. Norintys įsitikinti ar tikrai viskas gerai deklaracijoje suskaičiuota, gali pasinaudoti gana patogiu įrankiu, kurį galima rasti prisijungus prie banko Swedbank internetinės bankininkystės sistemos. Gyventojų pajamų mokesčio lengvatos skaičiuoklė tikrai gali pagelbėti daugeliui, nors turbūt geriausiai būtų šį klausimą aptarti su apskaitą išmanančiu žmogumi.

Susiję įrašai:

1. Vėluoja VMI preliminarios deklaracijos už 2009 m
2. VMI pradeda permokų grąžinimą
3. SODROS mokesčio didinimas nuo kitų metų?