Nors draudimas prekiauti alkoholiu Lietuvoje galioja jau daugiau nei pusmetį, tačiau kai kurios įmonės su tuo vis dar nesusitaiko. Net atvirkščiai – pasirūpina oficialiais vietos valdžios leidimais, įteisinančiais tokią jų veiklą.

Savaitgalį, gana vėlyvu metu (gerokai po vidurnakčio), teko apsilankyti vienoje pamario krašto degalinėje. Vos priartėjus prie vietos, kurios pagrindinė paskirtis turėtų būti prekiauti degalais, buvau gerokai nustebintas: prie kasos langelio, driekėsi kelių automobilių eilė. Iš pradžių net apsidžiaugiau, nes pamaniau, kad tai gal kokia akcija ir man pasisekė, nes kiek palaukus, pavyks įsigyti gerokai pigesnių degalų.

Atsistojus į eilės galą, netrukus teko tokias viltis palaidoti. Pasirodo, šioje degalinėje nakties metu prekiaujama kitais „degalais“, kurie skirti ne automobiliui, o žmogui. Kaip vėliau sužinojau, pataikiau į vieną iš nedaugelio „taškų“, kuriame, nepaisant draudimų, visą naktį prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Ir prekiaujama ne šiaip, užsukant į vidų (ką būtų galima laikyti kaip ir viešo maitinimo veikla), bet tiesiog degalinėms, tokiu metu, įprastu būdu – per langelį.

Naktinė eilė prie alkoholio

Kadangi, niekas šioje „viešojo maitinimo“ įstaigoje ilgiau neužsibūdavo (nes paprasčiausiai neturėdavo galimybės į ją patekti), netruko ateiti ir mano eilė palinkti prie langelio. Kadangi iš nuostabos pamiršau ir apie būtinybę įsigyti degalų savo automobiliui, greitai nusprendžiau, jog pats turiu įsitikinti naktinės prekybos privalumais, tad palinkęs prie langelio burbtelėjau jog noriu alaus. Moteriškė, pasidomėjusi dėl kiekio, netruko jį man pastatyt anapus stiklinės sienos. Padavęs lietuviško pinigo kupiūrą, išgirdau spragsint kasos aparato klavišus ir spausdinamo kasos aparato čekio garsą. Pasigriebęs alų ir grąžą, ėmiau laukti čekio. Deja, pardavėja, nutraukusi visą pluoštą čekių nuo kasos aparato, atsainiai sugrūdo juos į netoliese stovinčią dėžę. Kadangi supratau, kad vienintelis mano naktinio pirkinio įrodymas atsidūrė šiukšliadėžėje, teko mandagiai užsiminti apie savo teisę, su kiekvienu pirkiniu gauti kasos aparato lapelį, su tam tikrais rekvizitais. Pardavėja, karštligiškai puolė ieškoti šio popierėlio dėžėje, vis pakeldama paskutinius įdėtus čekius. Aiškiai matėsi, kad manasis turėtų būti kažkuris iš pastarųjų. Deja, man nei vieno jų kažkodėl nepasiūlė. Gal „netyčia“ suklydo mušdama sumą į kasos aparatą ir dabar bijojo apsijuokti prieš mane? O gal, pagal paskutinį kasos aparato lapelį, aš visai ne alų įsigijau? Kaip ten bebuvo, dabar galima tik spėlioti, nes kiek patrypčiojęs prie langelio ir bespoksodamas į vis labiau nepatogiai besijaučiančią pardavėją, nusprendžiau jog visgi neteks susipažinti su ką tik įvykdyto pirkimo dokumentu, todėl apsisukęs sėdau į mašiną ir apleidau šią naktinės prekybos „viešojo maitinimo“ įstaigą.

Kaip vėliau teko sužinoti, pamario krašte tik dvi, kuru automobiliams prekiaujančios įstaigos, gali laisvai naktimis prekiauti ir „kuru“ ištroškusiems žmonėms. Mat net pats pamario rajono savivaldybės administracijos direktorius pasirašė leidimus tokiai prekybai. Geraširdis tas direktorius, pamaniau. Nepalieka verslo likimo valiai net ir ekonominiu sunkmečiu. Be to ir savo rajono žmonėmis rūpinasi. Kad visi būtų ne tik sotūs, bet ir pagirdyti. Nesvarbu, kad mažmeninėje rinkoje benzinu ir dyzelinu prekiaujanti įmonė, nelabai gali būti viešojo maitinimo įstaiga, kuri galėtų užsiimti naktine alkoholio prekyba.

O aplankytos degalinės savininkai irgi tikrai „šaunuoliai“. Kai visos degalinės rajone nustojo naktimis prekiauti alkoholiu, o kai kurios išvis užsidarė, jie štai „suka bizniuką“ ir visą parą girdo ištroškusius pamariečius. Ir ko neprekiauti, juk pats administracijos direktorius leido. Tik štai tas pats direktorius galėtų pasidomėti ir kaip tokios „viešojo maitinimo įstaigos“ rajone veikia. Ar bent yra galimybė patekti į jų vidų.

Šiuo trumpu pasakojimu nesiekiu paskatinti ar atvirkščiai – uždrausti pardavinėti alkoholį naktimis. Paprasčiausiai norisi dar kartą atkreipti dėmesį į kvailą ir netobulą įstatymą, kuris visiškai sugriauna mūsų valdžios sekamas pasakas apie vienodas sąlygas verslui. O ir tokie draudimai, ypač turint omeny esamą ekonominę situaciją, didelės naudos tikrai neatneša. „Yra įstatymas, bus ir apstatymas“, – pasakytų tokių degalinių savininkai ir būtų sunku su jais nesutikti. Iškreipta rinka, kaip gaunasi šiuo konkrečiu atveju, kenkia ne tik valstybei, bet ir vartotojui. Valstybė nesurenka mokesčių, o vartotojas privalo pirkti už nekonkurencingą kainą, todėl vienodai kenčia abu.

Blaivybė yra gerai, tačiau ar ne per daug skaudžiomis priemonėmis tos blaivybės stengiamės pasiekti? Juk kas gėrė naktimis iki draudimo, tas geria ir po draudimo. Ir žino kur bet kada galima dar gauti. Tik deja, iš tokių vietų, į biudžetą nei vienas litas nepatenka. Tad ar ne geriau būtų visa tai daryti legaliai ir taip papildyti visiškai skylėtą valstybės biudžetą?

Trumpa filmuota medžiaga iš „karštojo taško“

Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su naujienų portalu „Šilutės žinios„