Pastarųjų dienų įvykiai, kai Šiauliuose net 9 vos tik gimę naujagimiai buvo apdeginti kol kas dar neaiškios kilmės skysčiu, dar kartą verčia grįžti prie sveikatos apsaugos problemų Lietuvoje. Pastarasis galimas medikų aplaidumo atvejis – tai tik vienas iš daugelio, kurių Lietuvoje atsitinka vos ne kasdien. Visi, kas nors kartą kreipėsi į Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas su rimtesnėmis problemomis, žino, kokia yra tikroji situacija sveikatos apsaugos sistemoje. O ją galima apibūdinti keletu esminių aspektų:

1.Nemokama sveikatos apsaugos sistema jau senai tapo tik viešu mitu. Jei nori bent pakenčiamos priežiūros teks mokėt. Ir mokėt teks daug ir daugeliui – pradedant nuo sesučių ir slaugių, baigiant oficialiais mokėjimais už atliktus tyrimus ar kitas medicinines paslaugas. O jei teks garbės dieną kitą praleisti stacionare – teks nemažai paišlaidauti ne tik medikamentams, bet ir būtiniausiems buities reikmenims, maistui ir net lovos vietai. Ypač jei norėsite savo gydymo dienas leisti bent kiek ramesnioje ir į gyvenamą būstą panašioje palatoje.

2.Bet kurį sveikatos sutrikimą pirmiausia teks aptarti su šeimos gydytoju, kuris ir bus tas Dievo atstovas, kuris nuspręs, ko Jums labiausiai reikia: dar verta Jus tirti ir gydyti, ar dėl pernelyg „aiškios“ diagnozės patars nusipirkti pertusino ir susisukus į baltą paklodę ramiai laukti savo niekingos egzistencijos pabaigos. Kaip žinia tokie šeimos „draugai“ dėl aiškių ir nedviprasmiškų Sveikatos apsaugos sistemos įstatyminių svertų nelabai linkę dalinti siuntimų pas specialistus, tad pirmiausia bando susitvarkyti su Jus ištikusia liga patys. Bent jau iki tol, kol galite palaukti valandėlę kitą prie jų kabineto. Tiesa, kai savom kojom jau nebepajėgsite įslinkti į šeimos „draugo“ kabinetą, tuomet gal ir pavėžės iki atitinkamo specialisto.

3.Visi nevykę mėginimai pastatyti Jus ant kojų visada bus priskirti nepalankioms aplinkybėms, nedorovingam Jūsų gyvenimui ir šiaip kažkokioms aukštesnėms jėgoms, apie kurias matyt žino tik patys Hipokratui prisiekusieji. Tikėtis kažkokios kompensacijos yra beveik tiek pat realu, kaip ir tai, kad Lietuvoje nukris meteoritas (tfiu, kad tik neprisikalbėčiau ir tikiuosi, kad šios rašliavos neskaitys Tele2).

4.Atskiro paminėjimo reikalauja ir naujo mūsų visuomenės nario atėjimas į šią ašarų pakalnę, kada be tų pačiu medikų pagalbos būtų tikrai sunku išsiversti. Tad štai, sklandus ir dėmesingas atėjimas į šį Pasaulį yra kur kas brangesnis pagal medikų tarifus, nei palydėjimas anapilin. Gal ir logiška, juk pasitinkant naują pacientą tenka rūpintis iškart dviem: ateinančiuoju ir jo gimdytoja. O neretai dar ir trečiajam prireikia pagalbos, jei šis neįvertinęs savo jėgų, pabando savo antrajai pusei bent kiek palengvinti skausmus ir pats pasitikti savo palikuonį. O štai palydėti anapilin beveik nieko nekainuoja. Pageidautina tik iš anksto tinkamai nuteikti giminaičius, kad šie nesugalvotų po teismus pasitampyti bei laiku surašyti testamentą.

Štai tas ketvertas aspektų, kuriuos privalu žinoti kiekvienam tūlam lietuviui, kuris nusprendė turėti reikalų su jo kūną „remontuojančiais“ baltachalačiais. Tačiau, kad ir kaip būtų galima ironizuoti situaciją, išties tai yra viena skaudžiausių problemų Lietuvoje. O jos šaltinis – metų metais visiems žinoma ir įprasta tiesa, kad gydytojams reikia duoti kyšius, kurie juos visiškai be jokios sąžinės graužaties paima, tačiau beveik niekada neprisiima atsakomybės už savo klaidas, abejingumą, nekompetenciją. Lietuvoje jau beveik galima steigti medikų darbo draudimo fondą, kur būtų kaupiamos lėšos iš kurių būtų atlyginama gydytojų padaryta žala (panašų draudimą turi notarai), nes pagal dabartinę situaciją išsireikalauti žalos atlyginimo iš gydymo įstaigos – yra beveik neįmanoma. Nepamoko daugelio medicinos darbuotojų ir kolegų klaidos, nors tiesa sakant nelabai yra iš ko mokytis, nes didžiausia nuobauda, kurią gali gauti gydytojas dėl savo aplaidumo numarinęs žmogų turbūt yra tik jo atleidimas iš darbo. Na, gal dar vieną kitą tūkstantėlį galima prisiteisti, tačiau tai ir viskas. Didesnės bausmės precendento Lietuvoje dar neteko girdėti. Ir turbūt situacija nesikeis, kol toks precendentas neįvyks arba kol gydytojai nepradės branginti ne tik savo darbo, bet ir savo klientų – tai yra visų mūsų, kai kritinėmis situacijomis mes tampame visiškai priklausomi nuo jų valios, veiksmų ir norų.