Cituodama buvusios Tarybų Sąjungos plėtros ekspertą Sergėjų Artiomenką, Rusijos žurnalistė teigia, kad tuometiniai Lietuvos politikai Vytautas Lansbergis ir Kazimira Danutė Prunskienė 1990 metų vasarą tarsi ir sustabdė kovo 11-osios aktą mainais už tai, kad vėl būtų grįžta prie derybų su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu dėl įvestos ekonominės blokados nutraukimo. „1990 metų birželį Lietuvos vadovai pardavė savo pačių nepriklausomybę bei sustabdė Nepriklausomybės aktą mainais į naftą ir maisto produktus.“ – teigia Sergėjus Artiomenka.

Vertinimas įdomus, nors išvados rusiškos. Išties, sekant to meto įvykius, Lietuvos vadovai buvo priversti imtis veiksmų, kad Lietuvai įvesta ekonominė blokada būtų sustabdyta. Tačiau joks Lietuvos politikas tuo metu neišsižadėjo kovo 11-ąją paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Vieši nuolaidžiavimai TSRS valdžiai viso labo tebuvo tik diplomatiniai žingsniai, bandant vėl sėsti prie derybų stalo ir spręsti ekonominės blokados ir Lietuvos pripažinimo nepriklausoma, problemas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius savo pranešime to meto įvykius apibūdina taip:

„Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M. Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N. Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t. y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K. Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M. Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M. Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E. Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M. Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B. Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau – Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K. Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą – tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E. Bičkauskas). V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M. Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t. y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (…) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V. Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su ministre pirmininke K. Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M. Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A. Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu ir A. Jakovlevu. M. Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės – Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės – nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „…siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.“

Susiję įrašai:

1. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną
2. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
3. Lietuva „pametė“ savo atstovą Briuselyje

Tiesa, kai kur ir mūsų diplomatai sugeba įgauti tam tikro pranašumo, nors pastarųjų ir nebūtų galima priskirti prie ypatingai didelių ar reikšmingų. Vienas tokių – tai kvietimų priėmimas dalyvauti valstybinėse šventėse. Lietuva šiuo atveju turi tam tikrą pranašumą, kadangi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimas įvyks pirmiausiai – lygiai už mėnesio – kovo 11-ąją. Į šį minėjimą yra pakviestas ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Nuo to ar šis atvyks į Lietuvą, priklausys ir mūsų Prezidentės kelionė į Maskvą gegužės 9-ąją, minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių.

Rusijai nėra lengva priimti tokį Lietuvos kvietimą. Dalyvavimas tokioje šventėje reikštų visapusį Rusijos pritarimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir išstojimui iš Tarybų Sąjungos. O Rusija, kaip žinia, nėra labai patenkinta tokiu Lietuvos žingsniu, kuris pasibaigė visišku sąjungos žlugimu. Tačiau kita vertus, Rusijos diplomatams neatvykus į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą, Pasauliui būtų duotas aiškus ženklas, kad Rusija iki pat šiol nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybe. O tai neatneštų nieko gero ir pačiai Rusijai. Be to, jau ir šiandien aišku, kad nesulaukusi Rusijos prezidento kovo 11-ąją Lietuvoje, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė į Maskvą gegužės 9-ąją taip pat tikriausiai nevyktų. Naujas mini šaltasis karas tarp Lietuvos ir Rusijos tik dar labiau sustiprėtų.

Visiškai priešingai pasielgė Latvijos prezidentas Valdis Zatleras. Susitikimo Suomijoje su Rusijos Ministru pirmininku Vladimiru Putinu metu, kaimyninės šalies prezidentas priėmė kvietimą dalyvauti gegužės 9-osios iškilmėse Maskvoje. Ar neatsitiks taip, kad ir šiais metais, kaip ir prieš penketą metų, Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime Maskvoje, Baltijos valstybes atstovaus tik Latvijos vadovas?

Išties bus ganėtinai įdomu sulaukti Rusijos atsakymo į Lietuvos kvietimą. Nors tai tik oficialus kvietimas į Lietuvai svarbios datos minėjimą, tačiau Rusijos atsakas turėtų padėti daug taškų ant „i“. Priimtas arba atmestas kvietimas parodys Rusijos norą arba nenorą palaikyti draugiškus santykius su Lietuva ir visas tokių santykių perspektyvas.

Susiję įrašai:

1. Rusija įgijo atstovą Lietuvoje
2. D. Grybauskaitė tinka ir Rytams ir Vakarams
3. Lietuva mini valstybės atkūrimo dieną

Pagal kol kas neoficialią, Rusijos žiniasklaidos pateiktą informaciją – Lietuvos oro erdvę pažeidė ne karinis, o civilinis lėktuvas. Tai turbūt reiktų suprasti taip, jog čia šiaip krizės nustekenti kaliningradiečiai sumanė savos gamybos lėktuvėliu po mūsų kraštą pasižvalgyti. O Lietuvos-Rusijos sieną skiriančio Nemuno visai nepastebėjo. Ką čia matysi iš padangių kažkokį upokšnį. O gal kas nors sugalvoju tokiu būdu kontrabandines cigaretes į Lietuvą atgabenti? Pasieniečiai juk paprastai su lėktuvais mūsų sienos dar nesaugo. Beje, kaip visada, mūsų oro erdvę saugantys NATO naikintuvai sureaguoti nespėjo. Nors turbūt ir nereikėjo, nes naujoji Kazimiros partija turbūt iš anksto leidimus buvo išdavusi.

Susiję įrašai:

1. Neoficialus Rusijos embargas žlugdo Lietuvos vežėjus
2. Rusijos žiniasklaida: Lietuva pardavė savo nepriklausomybę
3. Rusija įgijo atstovą Lietuvoje

Naujosios partijos vadovė net nebandė slėpti, kad jos vadovaujama partija bus prorusiška – tai yra palaikys glaudžius ryšius su kaimynine Rusija. Tą puikiai įrodo ir partijos pasveikinti atvykę svečiai, tarp kurių buvo ir Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas, Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ atstovas Konstantinas Petričenka, Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė, Kaliningrado srities vicepremjeras Jurijus Šalimovas.

Gal nelabai reiktų stebėtis tokiu šios politikės žingsniu, kadangi visi puikiai žinome apie apdovanojimus, kurie buvo Kazimirai paskirti būtent Rusijos. Beje, panašu, kad problemų su sovietiniais mitais turi ne Lietuva, kaip sakė naujosios partijos lyderė, o pati Kazimira Danutė Prunskienė. Po tokių šios politikės veiksmų ir kalbų susidaro įspūdis, kad politikė pati niekaip negali pamiršti senųjų (sovietinių) laikų ir nuolat bando nors maža dalele prisiliesti prie didžiosios kaimynės. Ką gi… dabar Rusija turės oficialią politinę jėgą Lietuvoje. Įdomu koks bus kitas žingsnis?  Savi žmonės valdžioje? Karinis dalinys Lietuvos teritorijoje? V. Putino „nuleisti“ įstatymai ir antroji oficiali Lietuvos kalba rusų?

Susiję įrašai:

1. Pirmasis Eurovizijos pusfinalis: Rusija valdo
2. Lietuvoje viešies Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka
3. Kaliningrado sritis – eletros energijos tarpininkė Lietuvoje

Pagal naująją tvarką, kertantys Rusijos sieną vilkikai privalo būti nuodugniai patikrinti, pasverti, peršviesti rentgenu. Muitinė taip pat privalo sulaukti patvirtinimo iš užsakovo Rusijoje, kad toks krovinys tikrai yra laukiamas. Savaime aišku kiek tai užtrunka. O dar kai tokios sąlygos taikomos išskirtinai tik Lietuvos vežėjams, tampa visai aišku kuo tai gali pasibaigti: Lietuvos įmonės nebeteks klientų Rusijoje, o darbo biržas užplūs nauja bedarbių banga.

Neoficialiai bandoma spėti, kad taip Rusijos Federacijos vadovai keršija Lietuvai už atsisakymą į šalį įsileisti Rusijos naujienų agentūros „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą, kuris yra pagarsėjęs propagandistas.

Nors Rusijos pasienyje niekada nebuvo tvarkos, tačiau ši situacija tikrai neeilinė. Įdomu būtų sužinoti kokia dabar laisvės kaina? Tai yra kiek Rusijos muitininkai reikalauja kyšio, kad galėtum laisvai judėti toliau? Įtariu sumos tikrai nemenkos, jei eilės kilometrinės.

Tai va taip ir gyvenam tame mažyčiame Europos lopinėlyje, šalia didžiųjų kaimynių. Kol šalies vadovai atostogaudami mina dviračių pedalus, mus įkalina sunkvežimiuose kaimyninės valstybės, grobia Afrikos piratai, o visa Lietuvos ekonomika ir toliau važiuoja žemyn. O kai po smagių atostogų pasirodys ir mūsų garbūs vadovai, turbūt dar kartą apkarpys visas išmokas ir aišku nepamirš padidinti mokesčių. Juk biudžetą reikės balansuoti.  O gal ir mums, kaip Latvijai, reiktų pasisiūlyti kokiam nors milijardieriui? Tegu nuperka už akcijinę 1 Lt. kainą. Vistiek jau puse Lietuvos nuskendo bankų kišenėse, o likusi pusė jau senai lenkia nugaras Didžiosios Britanijos salose.

Kad ir kokiose sąjungose bebūtumėm, vistiek teks jausti didžiosios kaimynės alsavimą į nugarą. Esam per maži kažką stipriai pakeisti, todėl belieka tik nuolankiai nuleidus galvą derėtis, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau. O neveiklumas visada kišdavo mums koją, todėl bent jau šiomis ypatingomis sąlygomis, valdžia tikrai turėtų pakovoti ir dėl Lietuvos piliečių.

Susiję įrašai:

1. Į Pagėgius užskrido Rusijos lėktuvas
2. Rusijos žiniasklaida: Lietuva pardavė savo nepriklausomybę
3. Lietuvos energetika ant bedugnės krašto

Nesenai teko sužinoti tam tikros informacijos, kuri dar kartą privertė pažvelgti į šį Rusijos žingsnį. Tik šįkart rimčiau. Nauja Rusijos Federacijos elektrinė, kuriai duotas Baltijos atominės elektrinės pavadinimas, vis tik gali būti rimtas projektas, kadangi vien kalbomis neapsiribojama. Pasirodo gali būti taip, kad jau yra vedamos derybos su Baltijos šalių statybos bendrovėmis, dėl tam tikrų darbų, statant naująją atominę eletrinę, kuri panašu bus įsikūrusi visai netoli Lietuvos Respublikos sienos.  Tiesa, Lietuvos bendrovės panašu kol kas rimtos informacijos šia tema neturi, tačiau iš kaimyninės šalies gauta informacija tikrai privertė suabejoti ar tai tėra tik blefas. Viskas atrodė labai rimtai ir įtikinamai.

Jei Rusijos Federacija įgyvendintų šį projektą, Lietuva atsidurtų trijų atominių eletrinių apsuptyje: Kaliningrado srityje stovėtų Rusijos atominė elektrinė, Baltarusijos pusėje – naujas šios šalies statinys ir galiausiai naujoji Lietuvos atominė elektrinė Visagine. Numatyti kaip tokia situacija paveiktų mus ir visą Lietuvos gyvenimą, tikriausiai didelės įžvalgos nereikia. Geriausiai tinkamas apibūdinimas būtų tas, jog sėdėtume ant parako statinės ir net ne vienos. Nežinia, kaip pasikeistų Lietuvos energetinė situacija, tačiau įvertinant esamą situaciją, visiškai tikėtina, kad ir tai nelabai padėtų išlikti energetiškai nepriklausoma valstybe, nors Lietuvos žmonių saugumui iškiltų labai rimtas pavojus.

Beveik kasdien Rusijos Federacijos kalbos dėl naujos atominės elektrinės atrodo vis rimtesnės, tačiau vis dar išlieka aibė neatsakytų klausimų, kurie palieka viltį, jog toks statinys Lietuvos pašonėje neatsiras. Pirmiausia tai tokio projekto sąlygų suderinimas su Lietuva ir kitomis tarptautinėmis institucijomis, poveikio aplinkai tyrimai ir visi kiti dalykai, kurių Rusija negalėtų ignoruoti imdamasi statyti Baltijos atominę elektrinę. Sakau negalėtų, nes pažįstant Rusijos braižą – ši valstybė galėtų ir nemaloniai nustebinti.

Susiję įrašai:

1. Anapus Nemuno suplanuota dar viena atominė elektrinė
2. Lietuvos energetika ant bedugnės krašto
3. „Liūtas“ krito. Elektros skirstymas vėl tapo valstybiniu

Į finalą iškopė, Švedijos, Turkijos, Izraelio, Islandijos, Suomijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Portugalijos, Maltos, Rumunijos ir Armėnijos šalių atstovai.

Pats Eurovizijos dainų konkurso pusfinalis, didelių netikėtumų nepateikė. Populiariausios 4-5 dainos į finalą pateko, o likusias vietas galėjo užimti beveik bet kas.

Nustebino paruošta scena, video projekcijos, didžiuliai ekranai.  Jei vertinti sceną ir efektus, tai jie buvo geriausi, per visą laiką, kiek tenka prisimint. Tikrai vertas pagyrimo darbas – viskas atrodė nepakartojamai.

O štai renginio vadyba, taip pat nustebino, tik atvirkščiai. Visų pirma nelabai suprantami, intarpuose rodomi, lotyniškom raidėm, parašyti rusiški žodžiai ir jų vertimai į anglų kalbą. Čia gal Rusija nusprendė visus išmokyti rusų kalbos?

Antra, renginio vedėjai irgi nespindėjo dideliu profesionalumu. Vedėjos pareigose buvusi fotomodelis Natalija Vodianova  („modelis Nataša“), nuolat kažkaip blaškėsi ir klydo. Be to, ir ta jos šypsena, kažkaip labai jau dirbtinai atrodė.

Lietuvos nacionalinio kanalo transliacija – taip pat nežibėjo. Kaip jau turbūt įprasta šioje įstaigoje, per tiesiogines transliacijas, į reklamą buvo išeita, nutraukus komentatorių per puse žodžio. Vis dar niekaip neišeina suderint savo veiksmų mūsų nacionaliniam transliuotojui.

Na, o vakaro vinis, buvo per balsavimui skirtą laiką, parodyta vaizdo medžiaga apie Rusijos laimėjimus 2008-aisiais metais. Nelabai yra ką pridurti… nes nuo jaučiamo nacionalistinio kvapo, net dainų gali nebeišgirsti. Įdomu tada, ko reikia laukti per antrąjį pusfinalį? O per finalą?

Antrasis Eurovizijos dainų pusfinalis vyks jau rytoj, ketvirtadienį, taip pat 22 val. vakaro. Šiame pusfinalyje dalyvaus ir mūsų šalies atstovas Dmitrij Šavrov, pasivadinęs sceniniu pseudonimu – Sasha Son(g). Jis atliks dainą, pavadinimu „Love“, mums geriau žinomą, kaip „Pasiklydęs žmogus“.

Susiję įrašai:

1. Sashai Son(g) atiteko garbė pradėti Eurovizijos finalą!
2. Eurovizija 2009. Pirmasis pusfinalis
3. Eurovizija 2009. Antrasis pusfinalis

Pasak Nemano rajono savivaldybės tinklalapyje skelbiamos informacijos, nuo 2009 m. balandžio mėn. 30 dienos, prasideda poveikio aplinkai vertinimas. Nauja elektrinė turėtų būti pradėta statyti jau šių metų pabaigoje.

Kai Rusijos Vyriausybė pirmakart paskelbė apie tokius planus – daug kas tvirtino, kad tai tik blefas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tai darosi panašiau į tiesą. Nors vis dar daug abejonių kelia tokio projekto atsipirkimas ir naudingumas, tačiau aukščiausios Rusijos valdžios ambicijos ir tam tikri planai, gali labai smarkiai suklaidinti abejojančius sprendimo tikrumu.

Visgi, kad projektas būtų realiai įgyvendintas, trūksta esminių sąlygų. Atsižvelgiant į numatomą naujosios elektrinės galią (planuojami statyti 2 elektrinės blokai, kurių kiekvieno galia – 1150 megavatų), naujajai elektrinei aiškiai trūktų aušinimui reikalingų gamtinių išteklių. Nemuno vandens tokio galingumo reaktoriams vargu ar pakaktų, tad tektų pagalvoti apie alternatyvius aušinimo šaltinius. O tai dar labiau padidintų ir projekto kainą, ir potencialią elektrinės grėsmę aplinkai.

Jei Rusijos Federacijos užmojai būtų įgyvendinti, Lietuva atsidurtų nepavydėtinoje situacijoje. Lietuvai pasistačius dar ir nuosavą naują elektrinę, gyventume tarp dviejų masinio naikinimo ginklų, taigi ir grėsmė padidėtų dvigubai. Jei nuosavą elektrinę dar galėtume prisižiūrėti, tai į visiškai šalia Lietuvos teritorijos esančią antrąją – tikrai neįkištume nosies. Tektų visiškai pasitikėti ten dirbančiais specialistais ir Rusijos valdžia.

Kita vertus, gal tuomet Lietuvai nebereikia naujos elektrinės Visagine? Gal galėsime nusipirkti pigios energijos iš anapus Nemuno? Bet kaip tada su energetine nepriklausomybe nuo Rytų kaimynės?

Pasikartojant, galima pasakyti, kad dabar plačiai aptariama energetinė nepriklausomybė yra grynų gryniausias mitas. Net ir turėdami nuosavą elektrinę, nesugebame be kaimyninių valstybių apsirūpinti elektros energija, tai ką jau bekalbėti apie tą laiką, kai Ignalinos AE bus uždaryta?

Beje, komentuojantys šį pranešimą Kaliningrado srities gyventojai irgi labai abejoja tokio projekto naudingumu ir daugelis pritaria, jog tai visiškai nereikalinga investicija.

Susiję įrašai:

1. Atominė elektrinė Kaliningrade pamažu tampa realiu projektu
2. Kaliningrado sritis – eletros energijos tarpininkė Lietuvoje
3. Lietuvos energetika ant bedugnės krašto

Reportaže pavaizduota elektros perdavimo schema švelniai tariant keistoka. Pasirodo, dalis energijos, kurią gauna visas Klaipėdos regionas yra gaunama iš Kaliningrado srities. Elektros energijos perdavimo tinklai Lietuvos teritorija ateina iki Pagėgių savivaldybės. Toliau kerta Nemuną ir tęsiasi iki už 8 km. esančios pastotės, jau Rusijos Federacijos teritorijoje. Čia reikalingą kiekį energijos pasiima Kaliningrado sritis, o likusi – jau kitais laidais, grįžta į Lietuvos  teritoriją ir nukreipiama į Klaipėdą.

Panašiai elektros energiją gauna ir kita Lietuvos pusė. Čia tokia valstybė tarpininkė – Baltarusija.

Situacija graudžiai juokinga. Nereikia nė sakyti, kokios grėsmės kyla Lietuvai, jei kuri tokia kaimyninė valstybė, sugalvotų nutraukti tokias grandines. O jei nelaimė ar stichija? Pasirodo, mes iki pat šiol net savo teritorijos nesugebame aprūpinti elektros energija, neįsiveldami į bereikalingus santykius su ne visai draugiškomis kaimyninėmis valstybėmis. O čia dar norime kažkokios energetinės nepriklausomybės, svarstome kažkokias miglotas galimybes apie jungtis į Skandinaviją, planuojame statyti naują atominę elektrinę.

Visiškai aišku, kad Lietuvos energetiką yra jau senai išdalinta pačioms įvairiausioms grupuotėms, kurios smarkiai įtakojamos užsienio valstybių. Kaip kitaip galima paaiškint tokius absurdiškus faktus.

Kyla klausimas ir kaip Lietuvos energetikai sugeba apskaičiuoti Kaliningrado sričiai perduotos elektros energijos kiekį, jei net skirstančioji pastotė ne Lietuvos teritorijoje? Gal kas mėnesį važiuoja į Sovetską ir atsidarę pastotę, skaitliuką pasižiūri? O gal paprasčiausiai pasitiki preliminariais skaičiavimais? O gal net užtenka tiek, kiek Kaliningrado sritis deklaruoja suvartojanti?

Susiję įrašai:

1. Atsinaujinanti energetika Lietuvoje brangesnė už įprastąją
2. Atominė elektrinė Kaliningrade pamažu tampa realiu projektu
3. Anapus Nemuno suplanuota dar viena atominė elektrinė