Užgriuvus ekonominiam sunkmečiui ir jį dar papildžius naktinėm mokesčių reformom, Lietuvoje verslas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jei stambieji verslo atstovai dar šiaip taip balansuoja ant bankroto ribos, tai smulkusis verslas (jau ir taip turėjęs ne pačias geriausias sąlygas) išvis tapo nebeįmanomas. Tačiau A. Kubiliaus Vyriausybė ir toliau nesnaudžia. Per ne pilną pusmetį „sukurpė“ planą, kuris esą turėtų padėti ekonominio sunkmečio ir nepakeliamų mokesčių prispaustam verslui ir davė jam skambų pavadinimą – „Ekonomikos skatinimo planas„.

Visa šio plano esmė – tai verslo finansavimo kreditai, pastatų renovacijos projektas ir ES paramos įsisavinimo skatinimas. Na, dar yra ir verslo aplinkos gerinimo programa „Saulėlydis“. Tačiau jos nauda, turint omeny ankstesnę, panašaus projekto patirtį – labai abejotina.

Realiai, smulkusis ir vidutinis verslas galėtų pretenduoti tik į verslo finansavimo kreditus, nes apie pastatų renovacijos optimistines prognozes, likusi Lietuvos dalis, neskaitant premjero, turi savo nuomonę. Deja, ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti ir su tuo verslo kreditavimu. Taigi, vienintelis tokio plano pliusas yra tas, kad gauti paskolą pagal šio plano programą yra šiek tiek lengviau, nei derėtis su banku tiesiogiai. Tačiau apie 8 procentų metinės palūkanos – tikrai nedžiugina. Dar vienas minusas atbaidantis daugelį verslininkų – paskolos trukmė, kuri turi maksimalią ribą – ketverius metus. Lietuvoje vargiai galima surasti tokią verslo nišą, kuri per ketverius metus, įvertinant esamą ekonominę situaciją ir mokesčių sistemą, sugebėtų duoti tokią grąžą, kad investuotos lėšos bent jau atsipirktų. Štai dėl to, tai labiau ne ekonomikos skatinimo, o ekonomikos gelbėjimo planas, metantis tik virvę verslininkui. O kapanotis iš duobės – tenka pačiam. Be to ir ta virvė, nelabai stora ir tvirta, tad tikrai gali neatlaikyti daugelio Lietuvos smulkiųjų ir vidutinių.

Tokios šio plano paskirties, neslepia ir pati Vyriausybė, deklaruojanti, kad šis planas tai tik lengvesnė galimybė pasiskolinti, o pasiskolintus pinigus naudoti kaip apyvartines lėšas. Gal dėl to ir šio plano įgyvendinimas vyksta taip pasyviai, nes smukus ekonomikai, nebereikia ir tų apyvartinių lėšų? O be to ir patys verslininkai, esamu metu, yra labiau linkę vertinti riziką ir kiek įmanoma vengti skolinimosi. Atsižvelgiant į mokesčių politiką Lietuvoje, didžioji dalis smulkiųjų yra labiau linkę pasitraukti į „šešėlį“ ir ten laukti geresnių laikų, nei gaivinti savo verslą paskolomis.

Paskolas verslui, pagal šią programą teikia keturi Lietuvos komerciniai bankai: „Ūkio bankas“, „Šiaulių bankas“, „Medicinos bankas“ ir „Parex bankas“. Remiantis oficialiai pateikta informacija, kol kas vienintelis „Parex bankas“ nėra paskolinęs nė lito. Tuo tarpu likę trys bankai, kol kas paskolino tik apie 7 mln. litų iš numatytų 224 mln. Litų.

Tačiau yra tokia šio projekto dalyvių grupė, kuri tikrai uždirbs iš šio plano. Tai – bankai. Su įvairiomis garantijomis teikiami kreditai, tikrai neleis bankams likti nuskriaustųjų vietoje. O gal toks ir buvo šio plano uždavinys: neleisti bankrutuoti mažesniems bankams?

Daug rimtesnė parama verslui būtų, jei jis nebūtų apkrautas tokiais mokesčiais, kokie yra dabar ir smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygų gerinimu. Visose išsivysčiusiose šalyse smulkusis verslas turi išskirtines sąlygas prieš stambųjį ir visi išgyvena. O štai Lietuvoje būtų galima pasakyti atvirkščiai: stambusis dominuoja, kai smulkusis jau visas išguitas į „šešėlį“.