Pastaruoju metu dažnai pasiekia informacija apie sumažintas įvairių prekių ir paslaugų kainas. Pinga viskas – nuo maisto produktų iki banko mokesčių. Pagrindines to priežastis žinome visi – ženkliai smukusios apyvartos, išaugęs nedarbas ir juntamai sumažėjęs gyventojų pajamų lygis diktuoja savas taisykles. Ir visai nesvarbu, kad net keliskart didėjo mokesčiai. Kaip nesenai pasakė žinomas Vilniaus politikas, Lietuvos verslo subjektai „turėjo užsiauginę lašinukų“, tad dabar pats metas tuos „lašinukus“ panaudoti savo sėdynės gelbėjimui. Tačiau pažiūrėkime kiek reikėjo laiko, kol įmonės pasiekė šią stadiją?

Visi gerai pamename nuo ko prasidėjo krizė Lietuvoje praeitų metų rudenį. Tai buvo vis didėjantis darbuotojų skaičiaus mažinimas arba kitaip tariant – visus, mažiau kvalifikuotus ir mažiau reikalingus darbuotojus darbdaviai pasiuntė į darbo biržas. Tai užsuko spiralę, kuri sėkmingai vyniojasi iki šiol: netekę darbo žmonės, reiškia papildomas išlaidas valstybės biudžetui ir ženkliai sumažėjusią tų pačių žmonių perkamąją galią, kas verslą skatina dar labiau spaustis ir galbūt atleisti dar dalį darbuotojų.

Iš esmės – reikėjo beveik metų, kad verslas pradėtų taupyti ne tik žmogiškųjų išteklių sąskaita. Žinoma, darbo užmokestis sudaro gana nemažą išlaidų dalį versle, todėl sumažintas darbuotojų skaičius – puiki priemonė taupyti. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslo varomoji jėga yra tie patys žmogiškieji ištekliai. Be jų – tiesiog nebūtų kam dirbti ir uždirbti.

Atrodo, kad įmonės kažkaip pasuko lengviausiu keliu: mažėja apyvartą – reiškia reikia mažinti ir darbuotojų skaičių bei išlaidas darbuotojų atlyginimams. Tačiau juk visada galima atrasti dar ne vieną sritį, kur būtų galima pradėti taupyti. Pavyzdžiui, kitų veiklos išlaidų mažinimas, optimizuojant pirkimus, logistiką ir su tuo susijusias išlaidas, taip pat peržvelgiant kasmėnesinių išlaidų sumas, kurios paprastasi būna skirtos ryšio paslaugoms, nuomai ir pan.

Sukontroliuoti kokios nors didesnės įmonės veiklos procesus – darbas išties nemenkas, kurį retam vadovui pavyksta atlikti tinkamai ir iki galo. Ypač Lietuvoje. Tačiau optimizavus juos, vadovai dažniausiai nustemba kaip neefektyviai buvo naudojami absoliučiai visi įmonės resursai iki tol, todėl taupymas visada turėtų prasidėti nuo prigijusių veiklos procesų tyrimo ir jų optimizavimo. Darbuotojų skaičiaus mažinimas turėtų būti tik paskutinė ir kraštutinė įmonės taupymo politikos priemonė, įgyvendinama tuomet, kai visos kitos sritys jau peržiūrėtos.

Ekonomika, o tuo labiau ekonomika, šalies mastu, yra glaudžiai persipynusi visose gyvenimo srityse. Išmesti į gatvę darbuotojai, galiausiai vistiek atsigręžia prieš pačią įmonę, nes tai sąlygoja sumažėjusią žmonių perkamąją galią bei padidėjusias valstybės išlaidas. O tai iššaukia tos pačios įmonės apyvartos mažėjimą bei padidintus veiklos mokesčius. Nutraukti tokį procesą ir pasukti jį atgal vistiek tenka tai pačiai įmonei, kadangi realiai ekonomikos lygis auga tik su sukuriamos vertės didėjimu. O kai nėra sukuriamos vertės – nėra ir tos siekiamos ekonominės gerovės. O kai nėra ekonominės gerovės – žemyn juda ir visos ekonominės kreivės.

Verslas ganėtinai paprastai nori išspręsti visas ekonomines problemas. Atrodo, kad atleisti darbuotojai yra tas geriausias būdas, kurio verta griebtis pirmiausia. Tačiau visi mes daug greičiau išbristume iš ekonominės krizės, jei verslas žmogiškuosius išteklius laikytų savo prioritetu, kurį verta saugoti. Aišku, žmogiškieji ištekliai nėra ir negali būti ta neliečiamoji veiklos sritis, kurios neturėtų liesti jokia optimizacija. Sunkmečiu turėtų pasitempti kiekvienas, tačiau tam būtina aktyvi komunikacija įmonės viduje, kur kiekvienas įmonės darbuotojas turėtų žinoti realią įmonės padėtį bei turėtų būti išgirstas priimant sprendimus dėl taupymo ir optimizacijos, nevengiant kiekvienam asmeniškai išsakyti nuomonę, kas jo manymu įmonėje keistina ir neatitinka sunkmečio sąlygų. Taip ne tik būtų išvengta nepasitenkinimo dėl tarkim sumažinto atlyginimo, tačiau padėtų pažvelgti į kompaniją jos darbuotojo akimis ir atrasti tai, kas vadovui dažnai nematoma. O aiškiai įvardinti kompanijos tikslai – pajungtų visą įmonės personalą bendram tikslui, tuo pačiu būtų atrastas ir įgyvendintas milžiniškas potencialas, kurį slepia kiekvienos kompanijos kolektyvas.

Pradžioje aprašytas kainų mažėjimas, turėjo rinkas pasiekti jau šių metų pradžioje, nes tokia strategija ne tik suteikia privalumų prieš konkurentus, tačiau ir leidžia padidinti pardavimų apimtis. O tai neverstų imtis tokių drastiškų priemonių, kaip darbuotojų pasiuntimo į darbo biržą.