Pirmoji Tarybų Sąjungoje gimusi dirbtinai pradėta mergaitė

Prieš pradėdami kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą, panagrinėkime normalaus apvaisinimo procesą.

Lytinės brandos laikotarpiu moters kiaušidėse kiekvieno mėnesio menstruacinio ciklo viduryje subręsta po vieną moterišką lytinę ląstelę – kiaušinėlį, kuris auga apsuptas folikulinių ląstelių. Subrendęs folikulas, intensyviai didėdamas (net iki 2 cm dydžio), iškyla į kiaušidės paviršių ir matomas kaip blyški dėmelė. Didėjant vidaus skysčių spaudimui, folikulas plyšta ir iš jo su skysčio srove išeina kiaušinėlis – oocitas.

Šis procesas vadinamas ovuliacija. Paprastai moteris ovuliacijos nejaučia. Išėjęs kiaušinėlis su jį supančiomis folikulinėmis ląstelėmis patenka į kiaušintakį. Čia per 5-6 dienas nukeliauja į gimdą. Tai sudėtingas procesas, kuriam daugiausia reikšmės turi hormonai, o proceso eiga priklauso nuo įvairių hormonų sąveikos. Ovuliacija per mėnesį būna viena. Jeigu moters menstruacinis ciklas yra keturių savaičių, ovuliacija būna tarp 13-16 ciklo dienos. Šis laikas ir yra palankiausias apvaisinimui. Jei ovuliacijos metu lytiškai suartėjamą, kiaušinėlis tuoj apsupamas vyriškų lytinių ląstelių – uodeguotųjų spermatozoidų, kurie per gimdą patenka į kiaušintakius.

Vyro išmetamame sėklos skystyje – ejakuliate vidutiniškai yra apie 350 mln. spermatozoidų. Apvaisinimo tikimybė laikoma nedidele, jeigu ejakuliate yra tik 150 mln. spermatozoidų arba jų koncentracija mažesnė kaip 60 mln. 1 mililitre. Patekę į lytinius takus, spermatozoidai juda link kiaušinėlio. Kelias, kurį turi nueiti spermatozoidai iki kiaušintakyje esančio kiaušinėlio, yra apie 17-20 cm ilgio. Keliaudami spermatozoidai per pusę valandos pasiekia gimdos ertmę, o po 1,5 valandos jau būna kiaušintakiuose. Šį ilgą ir sunkų kelią spermatozoidai įveikia ne be nuostolių: pakeliui dalis jų žūva ir rezorbuojasi. Procesai, kurie vyksta spermatozoide keliaujant jam moters lytiniais takais, vadinami kapacitacija.

Apvaisinimas galimas tik tada, kai yra įvykusi ovuliacija ir yra subrendęs kiaušinėlis. Apvaisinime skiriami du etapai: spermatozoido įsiskverbimas į kiaušinėlį – penetracija ir lytinių ląstelių branduolių susijungimas – kopuliacija. Vienas iš spermatozoidų, padedamas kitų spermatozoidų, praduria išorinį subrendusio kiaušinėlio apvalkalą ir jo 23 chromosomos susijungia su kiaušinėlio 23 chromosomomis. Šitaip palikuonis paveldi abiejų tėvų požymius. Apvaisinimo metu susidaro kokybiškai nauja ląstelė – zigota, turinti 46 chromosomų rinkinį, kuriame glūdi visa genetinė informacija, reikalinga žmogaus egzistavimui. Lytinių ląstelių branduolių susijungimu ir zigotos susidarymu baigiasi apvaisinimo procesas.

Po apvaisinimo zigota, slinkdama kiaušintakiu, praeina keletą dalijimosi stadijų. Po kelių dienų ji virsta į gervuogę panašiu kamuolėliu, vadinamąja morule. 5-6 dieną po apvaisinimo ji tampa skritulio pavidalo pūslele – blastule, susidedančia iš daugybės ląstelių – blastomerų. 6-7 parą pasiekia gimdą, įsitvirtina jos sienelėje, pradeda gauti iš motinos organizmo maistą ir diferencijuotis.

Toliau vystydamasi blastulė virsta gastrule. Šioje stadijoje susidaro iš pradžių du organizmo gemaliniai lapeliai – ektoderma ir endoderma, vėliau atsiranda ir trečiasis gemalinis lapelis – mezoderma. Tolesnis gemalo vystymasis, jo audinių ir organų užuomazgų susidarymas jau yra susijęs su tam tikru gemalinių lapelių persitvarkymu, jų diferenciacija. Gemalinių lapelių diferenciacija lemia gemalo (embriono) kūno sandarą. Ląstelės greitai virsta audiniais. Netrukus galima atpažinti širdį, smegenis, raumenis, inkstus bei kitus organus ir jų sistemas. Po devynių gemalo vystymosi mėnesių pasaulį išvysta naujas žmogus.

Dabar – apie nevaisingumą. Nevaisingų šeimų yra apie 10%. 60% atvejų būna nevaisinga moteris, 40% – vyras. Kai kurių autorių duomenimis, 10% visų nevaisingumo atvejų būna dėl abiejų sutuoktinių nevaisingumo.

Nevaisingumas yra subrendusio žmogaus negalėjimas turėti palikuonių. Moters nevaisingumas būna fiziologinis – kai moteris nėščia, maitinimo krūtimi laikotarpiu, tam tikromis mėnesinių ciklo dienomis, ir patologinis, – kai moteris, būdama santuokoje ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja.

Dažniausios nevaisingumo priežastys: įgimtos moters ar vyro lyties organų anomalijos, nepakankama moters kiaušidžių funkcija, kiaušintakių nepraeinamumas, nepilnavertė vyro sperma. Nevaisingumas ir jo priežastys nustatomi ištyrus abu sutuoktinius.

P. F. Masio nuomone, 15-20% nevaisingų šeimų yra dėl moters sutrikusios ovuliacijos, iš jų – 5% menstruacinis ciklas yra normalus, o 80-90% – yra amenorėja (nėra mėnesinių). Gydoma vaistais, chirurgiškai ir spinduliais (stimuliuojanti rentgenoterapija) skatinant ovuliaciją. Jei šie gydymo būdai nepadeda, siūlomas dirbtinis apvaisinimas.

Dirbtinio apvaisinimo istorija siekia apie 100 metų, tačiau realizuoti dirbtinį apvaisinimą pavyko tik šio šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį. Žymus Bostono ginekologas Dž. Rokas pranešė, kad jam su kolegomis pasisekę apvaisinti kiaušinėlį mėgintuvėlyje. Šeštąjį dešimtmetį amerikiečių gydytojas Šeflis pranešė, kad laboratorijoje apvaisintą kiaušinėlį jam pavykę išlaikyti iki vystymosi šeštos dienos, o italų mokslininkas D. Petručis – išlaikyti embrioną iki 29 dienų. Tačiau kitų mokslininkų skepticizmas bei bažnytinės valdžios draudimas neleido mokslininkams baigti šių tyrimų.

Toliau mokslininkai darbavosi neskelbdami savo eksperimentų rezultatų. Tik tada, kai visiškai buvo įsitikinta eksperimento sėkme, pasaulis sužinojo apie dirbtinį apvaisinimą. 1978 m. liepos 26 d. Oldemo (Anglija) ligoninėje 32 metų Leslė Braun pagimdė pirmąjį pasaulyje dirbtinai pradėtą kūdikį – Luizą Braun.

Dirbtinio apvaisinimo metodika susideda iš dviejų fazių. Pirmojoje fazėje paimami ovuliacijai pasiruošę kiaušinėliai ir jie apvaisinami. Kiaušinėlio subrendimą siūloma nustatyti ultragarsu, t. y. nustatant folikulo dydį. Iš 18-23 mm skersmens folikulų didesnė galimybė gauti priešovuliacinius oocitus. Šiam tikslui naudojami skatinamieji hormonai. Paskui atliekama laparoskopija – pro pilvo ertmę tam tikru prietaisu apžiūrima pilvo ertmė – ir specialia adata ištraukiamas folikulo turinys, kuriame yra kiaušinėlis. Paimtas kiaušinėlis brandinamas specialiai paruoštoje terpėje.

Prieš apvaisinimą gauta vyro sperma taip pat turi būti atitinkamai paruošta: sukeliama kapacitacija, nuo spermatozoidų paviršiaus pašalinami cheminiai inhibitoriai, neleidžiantys jiems patekti į kiaušinėlį ir t. t. Sperma plaunama specialiais druskingais tirpalais. Pagaliau pradedamas pats svarbiausias momentas – apvaisinimas. Kiaušinėliui esant inkubatoriuje, ten įdedama paruoštos vyro spermos. Vyksta apvaisinimo procesas, kuris trunka 40-45 valandas nuo skilimo pradžios arba 16-20 valandų nuo dviejų branduolių pasirodymo oocite. Jeigu apvaisinimas sėkmingas, jam baigiantis gemalas būna 4-6 blastomerų stadijos.

Antrojoje fazėje gemalas transplantuojamas į gimdą. Į gimdą gemalas persodinamas kateteriu, (švirkščiama po 2-3 gemalus, o kiti gali būti užšaldomi pakartotiniam transplantavimui, jeigu iš pirmo karto nepavyktų pastoti. Svarbiausia šioje fazėje – tinkamu laiku gemalą transplantuoti į gimdą. Be to, yra nustatyta, kad į gimdą reikia transplantuoti bent tris gemalus, kad nors vienas įsitvirtintų ir pradėtų vystytis. Kelių gemalų transplantavimas padidina dirbtinio apvaisinimo galimybę, tačiau jeigu gemalų daugiau kaip trys, gali būti daugiavaisis nėštumas.

Iš pradžių tik 10% visų bandymų baigdavosi nėštumu, o dabar, tinkamai pritaikius hormonus, gemalų šaldymą ir kitus metodus, teigiamų rezultatų gaunama iki 30%.

Nedidelis dirbtinio apvaisinimo procentas siejamas su nepakankamai tobula metodika, mažu gemalų gyvybingumu – tik 43% dirbtinai apvaisintų embrionų yra gyvybingi. Be to, gemalus užšaldant (kriokonservuojant), jų pažeidžiama net 75%. Taigi po dirbtinio apvaisinimo ir užšaldymo gali žūti net 90% gemalų.

1978 m. pasaulyje gimė pirmas dirbtinai pradėtas vaikas, 1983 m. – 200, o štai 1985 m. pasaulyje jau buvo 600 dirbtinai pradėtų vaikų. Šiuo metu daugiau kaip 20 pasaulio klinikų yra įsisavinusios dirbtinio apvaisinimo ir transplantacijos metodikas bei techniką. Vien tik JAV dirbtinio apvaisinimo poreikis siekia 35000 kasmet.

1986 m. vasario mėnesį TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko apsaugos sąjunginiame mokslinio tyrimo centre gimė dirbtinai pradėta mergaitė Jelena. Gimė išnešiota, 3100 g svorio, 50 cm ilgio. Pediatrai buvo patenkinti – mergaitė taisyklingo kūno, jokių vystymosi anomalijų nepastebėta, iš karto pradėjo žįsti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį gimė berniukai dvyniai, išsivystę iš vienos kiaušialąstės. Vienas svėrė 2600 g, kitas – 2800 g, abu – po 50 cm ilgio. Per 12 dienų dvyniai sustiprėjo ir gydytojai išleido juos su motina namo į Užpoliarę.

Į gimdą galima transplantuoti šviežius gemalus (4-6 blastomerų stadijos), apvaisintus vyro, o jeigu vyro sperma netinkama, panaudojami donoro sperma apvaisinti gemalai. Spermos donoras turi būti fiziškai ir psichiškai sveikas, ne vyresnis kaip 35 metų ir turėti ne mažiau kaip 2 sveikus vaikus. Šiuo metu kuriami sėklos bankai. Paimta sperma laikoma inde, kuris šaldomas skystu azotu iki -196° C. Tame inde yra 15000 plastinių kapiliarų. Kriokonservantu naudojamas glicerinas. Gyvybingumą spermatozoidai išlaiko keletą metų. Recipientės gali būti moterys, turinčios nevaisingus vyrus. Visais atvejais donoras lieka nežinomas. Dėl kraujomaišos rizikos ribojamas vieno donoro vaikų skaičius – daugiausia 5. Be to, donoras ir recipiente negali turėti tokią pat pavardę.

30 moterų buvo dirbtinai apvaisintos donoro sperma. Iš jų pastojo 7 moterys, tiko tik 3 donorų sperma.

Jeigu iš moters laparoskopijos metu nepaimama kiaušinėlių (nėra kiaušidžių ar pan.), galima panaudoti donorės oocitus. Idealiomis donorėmis laikomos tokios moterys, kurios yra pagimdžiusios vaikų po dirbtinio apvaisinimo donoro sperma.

Į gimdą galima transplantuoti ne tik šviežius gemalus, bet ir atšildytus užšaldytuosius. 1983 m. pirmą kartą gimė naujagimis dirbtinai apvaisinus atšildytu užšaldytuoju donorės gemalu.

Jau nuo 1978 m. po pirmojo dirbtinai pradėto vaiko gimimo iškilo etinių, moralinių, teisinių bei socialinių problemų. Ne tik gydytojai, bet ir teisininkai nepajėgė visų jų išspręsti. Pavyzdžiui, kai apvaisinami keli kiaušinėliai ir gaunami keli gemalai. Transplantavus kelis gemalus į gimdą ir prisiėmus nėštumui, ką daryti su kitais embrionais? Ar galima juos transplantuoti tretiems asmenims be jų tėvų sutikimo? Iš 20 apklaustųjų porų dauguma pareiškė, kad pageidauja trijų oocitų transplantavimui, kitus norėtų užšaldyti, bet donorystei nepanaudoti. Dar vienas atvejis. JAV buvo užšaldyti du gemalai, kurių tėvai žuvo aviakatastrofoje. Liko didelis turtas. Ar tie gemalai yra turto paveldėtojai? Ar juos galima persodinti kitai moteriai?

Gvildenama eksperimentavimo su žmogaus gemalais problema. Šie opūs klausimai buvo nagrinėti Anglijoje, kur 1978 m. gimė pirmas dirbtinai pradėtas vaikas. 1984 m. balandžio 11 d. gimė vaikas, kurio embrionas buvo 2 mėnesius išlaikytas skystame azote. Taigi laisvai elgiamasi su žmogaus gemalais. Jie persodinami kitoms moterims, jie net paštu siunčiami į kitas šalis.

Daugelis klinicistų ir mokslininkų nesutinka su tokiais eksperimentais. Net siūlo visiškai juos nutraukti. Vatikanas, nors nepaskelbė oficialios pozicijos šiuo klausimu, pareiškė, kad „nepakenčiamas bet koks kišimasis į gamtą“. Pasaulyje ši problema įvairiai sprendžiama. Štai Anglijoje sudaryta medicininių tyrimų taryba, kuri kontroliuos dirbtinio apvaisinimo tyrimus, taip pat eksperimentus su žmogaus gemalais. Taryba leis eksperimentuoti su žmogaus gemalais, remiantis tik mokslininkų rekomendacijomis. Ateitis parodys, kaip bus išspręsta dirbtinio apvaisinimo problema.

Med. m. k. Aleksandras Vitkus

„Mokslas ir gyvenimas“

1988, Nr. 9