Trumpai priminsime istoriją. Du LR Seimo nariai: Linas Karalius ir Aleksandras Sacharukas, LR Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidę LR Konstituciją bei sulaužę duotą priesaiką. Kol pirmasis keliavo po Aziją, antrasis pasiėmęs pirmojo kortelę už jį balsuodavo. Po tokios LR Konstitucinio Teismo išvados, Seimo nariai šiandien turėjo nuspręsti – palaikyti LR Konstitucinio Teismo išvadas ir pritarti tam, kad iš pastarųjų Seimo narių būti atimti mandatai, ar ne. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad mandatas bus atimtas tik iš vieno Seimo nario – Lino Karaliaus. Kad mandatas būtų atimtas ir iš A. Sacharuko, pritrūko 5 balsų.

Ką gi. Išvada daugiau nei aiški. Nereikia Lietuvoje nei teismų, nei prokuratūrų, nei tuo labiau jokios Konstitucijos ir priesaikos ant jos. Vistiek tai visiškai nieko nereiškia. Lietuvoje teisingumą vykdo 141 galva, kurias kas ketveri metai užsikariame sau ant galvų ir kurios mažiausia du metus iš tų keturių apie savo rinkėjus visiškai pamiršta.

Būtų juokinga jei nebūtų graudu. Žaidžiame Lietuvoje kažkokį teisingumą, svaičiojame apie teisinę valstybę, kuriame būtas nebūtas vizijas ir stengiamės atrodyti protingi prieš Europą ir Pasaulį. Tačiau iš tiesų esame supuvę iki pačių viršūnių.

Gaila, kad balsavimas buvo slaptas. Būtų maga sužinoti tų Seimo narių pavardes, kurios balsavo prieš. Tokie automatiškai turėtų būtų pašalinti iš LR Seimo kartu su L. Karaliumi ir A. Sacharuku priešaky. Jei LR Seimo nariams visiškai nesvarbi Lietuvos Konstitucija ant kurios jie patys, padėję ranką, prisiekė, tai tokie žmonės tikrai negali sėdėti Seimo rūmuose ir tuo labiau tikrai nėra verti žmonių pasitikėjimo.

Turime juokdarių Seimą. To nepaneigsim. Ir jį patys išsirinkom. Tačiau ar dar ne per daug prisijuokėm patys iš savęs?

Susiję įrašai:

1. Lietuva prieš „Maximą“. 1:0 – Lietuvos naudai
2. Valdžia vėl paruošė naujametinių dovanų liaudžiai
3. Lietuvos valdymas moterims

Ir nuvilnijo per lietuvišką žiniasklaidą žinia, kad buvęs Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, kuris 2010 m. birželio 9 dieną buvo dėl „šventos ramybės“’ pažemintas pareigose vėl vadovaus Kauno prokuratūrai. Turbūt… jei nebus sprendimas apskųstas.

„O ko čia stebėtis, – paklaustų tūlas lietuvis,  – kaip pažemino, taip ir grįžo.“ Gal ir tiesa. Kaltų juk Lietuvoje niekad nelieka. Esam tiesiog tauta – dorovės įsikūnijimas. Na, gal ne paprasti runkeliai, nes anie dažnai nukenčia pelnytai ir nepelnytai. Bet mūsų elitas, tai tiesiog šventas. Be mažiausios nuodėmės.

Grįžtant prie temos. Jei jau žmogų neteisėtai pažemino, aišku reikės kažkaip tą klaidą ištaisyt. Solidi kompensacija iš valstybės biudžeto privaloma. Bet, ar logiškai mastant, neturėtų kažkas atsakyti ir asmeniškai už tokius veiksmus? Juk kažkas po tokiu pažeminimu pasirašė? O parašas ten guli, tokio Raimondo Petrausko, kuris tuomet laikinai vadovavo pastatui kreivais langais.

Įdomu, kaip dabar į tai reaguos Drąsiaus gynėjai? Manyčiau, tik be reikalo vėl sukels eilinį sumišimą. Na, kad K. Krivickas turėtų ką rodyti. Ir išties, manau, kad visos Kauno bylos lemtis jau senai nulemta… Žingsnis po žingsnio, vėl viskas stos į savo vietas ir iš didelio burbulo liks tik kelios dėmelės, kuriomis kartas nuo karto pasinaudos kuris nors žurnalistas, rašydamas apie nusikaltimus ar nelaimes. Kol galiausiai ši istorija bus išvis pamiršta. Lietuviška realybė, ponai prisiekusieji…

Susiję įrašai:

1. BMS grįžta..?
2. Grįžta išnešiojamoji prekyba: Lenkiška produkcija vagia Lietuvos biudžetą

Tuo tarpu bankai iškart davė atsakymą į tokius Seimo ketinimus ir paskelbė, kad toks Seimo žingsnis privers pakelti bankų maržas iki 0,75 proc., kas tik dar padidins naštą skolininkams. Įdomu kaip bankai galėtų vienašališkai pakeisti sudarytas sutartis, nors kai kuriose sutartyse ir yra punktai, pagal kurias skolininkai įsipareigoja prisiimti visas rizikas susijusias su pasikeitusia situacija šalyje. Teisininkų manymu, tokius sutarties punktus nebūtų labai sunku užginčyti teisme, kaip neteisėtus ir pažeidžiančius vartotojų teises. Nors absurdiškų punktų sutartyse galima rasti ir kur kas daugiau.

Dar nesenai vienas iš nesenai savo veiklą Lietuvoje pradėjusių bankų, kuris skelbė, kad būstas vėl tapo įkandamu, paskolų sutartyse tikrai pasistengė surašyti pačių įvairiausių punktų, kurie skolininką beveik paverčia visišku belaisviu. Pavyzdžiui, gavus būsto paskolą minėtame banke ir pasirašius jų parengtą sutartį, skolininkas įsipareigoja be šio banko žinios nesiskolinti daugiau nei 5000 lt. per metus iš niekur kitur. Net jei tai jam ir leidžia jo finansinės galimybės. Be to, bankui privaloma pranešti apie sumažintą atlyginimą, pakeistą darbą, gimusį ar mirusį šeimos narį ir pan. Nesilaikant šių sąlygų numatytos kelių šimtų litų baudos arba banko maržos pakėlimas 1-2 procentais. Be to, pavėlavus sumokėti eilinę įmoką bankui daugiau nei 10 dienų, paskolos gavėjui yra siunčiamas laiškas, kuris įkainuotas nei daug, nei mažai – 100 lt! O kur dar visi įsipareigojimai pervesti atlyginimą ir kitas pajamas būtinai į paskolą suteikusio banko sąskaitą. Be šito dalis bankų išvis atsisako net svarstyti paskolos suteikimo prašymą.

Čia natūraliai galima paklausti, ar prieš tokią bankų politiką nėra būtina imtis atitinkamų priemonių? Aišku, visada pirmiausia galima kaltinti asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį ir pasiėmė kreditą. Tačiau gyventi kažkur reikia visiems, todėl tas praktiškai tik vienai pusei naudingas sutartis tenka pasirašyti. Nepasirašysi, tai kreditą ir savo naujus namus matysi kaip savo ausis be veidrodžio.

O bankai vis tik greiti suskaičiuoti kaip ir kiek jiems nenaudingi pakeitimai paveiks skolintojų ir skolininkų santykius. Iki šiol bankai buvo praktiškai nevaldomi – su skolininku galėjo daryti ką tik panorėję, todėl pats laikas tokiai jų savivalei užkirsti kelią. Rizikuoja abi šalys: ir ta kuri skolina, ir ta, kuri pasiskolina, tai kodėl nesėkmės atveju visą naštą turi užsikrauti tik skolininkas?

Naujieji pakeitimai ir numatomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas gal kažkiek ir sugriežtins skolinimosi sąlygas, tačiau tai į naudą visiems. Nebebus taip masiškai ir tinkamai neįvertinus rizikos skolinama, o mažiau paskolų nepūs tokių kainų burbulų, kuriuos turėjome prieš 2 metus. Visa tai leis išvengti didelių nekilnojamojo turto kainų svyravimų ateityje, todėl ir už tam tikrą kainą įsigytas turtas nenuvertės tiek, kad jį pardavus nebus galima padengti skolos bankui. Kitaip sakant, iš griežtesnių skolinimosi sąlygų išloš visi. O tie numatomi Civilinio kodekso pakeitimai nėra tokie drastiški, kaip bankai dabar bando juos pavaizduoti. Normalioje išsivysčiusioje šalyje tai yra norma ir niekas tame reikale nemato didelių problemų. Bet čia juk Lietuva… čia galioja savos taisyklės, kurių keisti, milijonus  iš mūsų uždirbantys bankai nieku gyvu nenori. Tačiau juk geri laikai visiems kažkada baigiasi..?

Susiję įrašai:

1. Seimas svarstys valstybinio komercinio banko kūrimo idėją
2. 6 mėnesių VILIBOR jau mažesnis nei 3 proc.
3. Ir R. Šarkinas suprato, kad bankai nenori rizikuoti

Fotografija iš http://www.flickr.com

Pastaruoju metu turėjau nemažai reikalų su notarais. Teko tvirtinti nemažai skirtingų dokumentų. Už paslaugas, žinoma, teko susimokėti. Iš pradžių dariau labai paprastai, rinkausi tą notarą, kuris dirbo ilgiausiai ir kurį pasiekti galėjau per trumpiausią laiką. Tačiau po pirmųjų dviejų įmokų už paslaugas, ėmiau įtarti, kad kažkas čia ne taip. Sumos už konkrečius notarų darbus pasirodė kiek didokos. Be to stebino ir tai, kad sumokėjęs pinigus negavau nei vieno tai patvirtinančio dokumento. Tik keletą kartų pasirašiau kažkokiame žurnale už gana nedideles sumas.

Kiek panaršęs internete, radau prieš porą metų, teisingumo ministro patvirtintus notarų imamo atlygio dydžius. Nemažai šių dydžių nurodo atlygio intervalą nuo iki. Tai yra sumas, kiek notaras gali reikalauti už konkrečią paslaugą mažiausiai ir kiek daugiausiai. Likau gerokai nustebęs, nes abiem atvejais už paslaugas juntamai permokėjau. Vienu atveju sumokėjau daugiau nei dvigubai, nors už man suteiktą paslaugą, teisingumo ministro įsakyme buvo nurodytas konkretus dydis procentine išraiška nuo sandorio sumos.

Nesenai vėl prireikus notarų paslaugų, šįkart nusprendžiau būti gudresnis. Telefonu susisiekiau su keletu notarų ir uždaviau tiesų klausimą kiek kainuoja konkreti paslauga – naujai steigiamos uždarosios akcinės bendrovės įstatų patikrinimas ir patvirtinimas. Vienas notaras už šią paslaugą norėjo „apie 1000 Lt“ (nors teisingumo ministro įsakyme nurodytas intervalas už šią paslaugą yra nuo 250 iki 800 Lt). Antrasis užsiprašė jau tik 600 Lt. O štai miesto pakraštyje esantis notaras tai padaryti sutiko už 400 Lt. Kainų skirtumas tikrai akivaizdus, nors paslauga lygiai tokia pati. Beje, pastebėtina ir tai, kad „pigiausi“ notarai gyvena provincijoje, todėl jei tik yra galimybė visada geriau juridinius reikalus tvarkyti kokio nors nedidelio rajono centre. Tikrai sutaupysite ne tik kurui.

Akivaizdus notarų savivaliavimas kainų atžvilgiu atrodo daugiau nei keistas. Iki šiol neaišku ar man privalėjo būti išduotas bent koks nors pinigų priėmimo kvitas, ar užtenka to, kad už paslaugas pasirašau kažkokiame žurnale? Jei tokio kvito notaras neprivalo išduoti, tai kaip man įrodyti kitiems, kad notarui aš sumokėjau būtent tokią sumą? Be to, kiek tik esu turėjęs reikalų su notarais, žurnale įrašytos sumos niekada nė iš tolo neprilygo tai sumai, kurios paprašydavo notaras. Pastaroji, net neatlikus tikslių skaičiavimų, visada būdavo didesnė. Tai verčia manyti, kad notarai nevengia pažeidinėti teisingumo ministro įsakymo dėl nustatytų atlygio dydžių, dalį pajamų paprasčiausiai pasisavina neįtraukę jų į apskaitą ir taip nesumokėdami mokesčių valstybei. O mokesčius notarai turėtų mokėti. Bent jau pagal čia pateiktą schemą, kuri dabartiniu metu jau gali būti ir nebetiksli.

Vietoj pabaigos… Kuo labiau susiduriu su Lietuvos teisine ir politine sistemomis, tuo labiau imu suprasti priežastis, kodėl Lietuvoje mes gyvename „ant skurdo ribos“. Kitaip gyventi mes ir negalime, nes eilinis Lietuvos pilietis yra viešai apvaginėjamas net ten, kur to būtų galima tikėtis mažiausiai. Net valstybės įgalioti asmenys nevengia visų mūsų apvaginėti dukart: pirmą kartą paimdami iš mūsų daugiau nei priklauso; antrąkart – nuo mūsų sumokėtų pinigų nemokėdami mokesčių. Imu suprasti, kad Lietuvos teisinė sistema yra supuvusi nuo pat pamatų ir joje visiškai nelikę vietos garbei, orumui, sąžiningumui ir svarbiausia – teisingumui. Ar tokioje sistemoje valstybė gali klestėti ir vadintis teisine? Ar joje gyvenantys piliečiai gali jaustis laimingi, kurti savo ir savo vaikų ateitį? Tegu bus tai klausimai retoriniai… nors atsakymus turbūt žinome daugelis.

Susiję įrašai:

1. GSM Lietuvoje. Istorija ir ateitis
2. Lietuvoje vogti apsimoka
3. AB „Teo“ siūlo skambinti greitai

Prisimenant jau primirštą Rinau šeimos dramą, kuri dar tebesitesia iki šiol, įvykių seka klostėsi taip:

Vokietijos teismas, Vokietijos piliečio Michaelio Rinau ir jo lietuvės žmonos Ingos Rinau šeimos skyrybų byloje, mažametės jų dukters globos teises suteikė būtent Michaeliui. Tačiau Inga Rinau, nepaklusdama Vokietijos teismo sprendimui, išsiveža savo dukrą į Lietuvą. Čia prasideda teismų maratonas dėl mergaitės globos, į kurį nepabūgo įsikišti ir Lietuvos politikai. Galiausiai, Michaelis Rinau savo dukrą vėl išsiveža į Vokietiją.

Sekant šia istorija, kyla labai paprastas klausimas: ar Lietuvos teisėsauga turi teisę svarstyti kitos valstybės teismų sprendimus? Suprantama, Inga yra Lietuvos pilietė, tačiau Vokietijos teismo sprendimas taip pat nėra toks, kuriuo būtų galima abejoti. Galiausiai, juk visi teismo sprendimai Lietuvoje baigėsi Ingos nenaudai, tačiau pats procesas ganėtinai užtruko. Ir galiausiai, atsakomybės klausimas. Kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų mokėti milijonines kompensacijas už tai, kad vienas ar keli Lietuvos teisėsaugos ar politikos atstovai taip vilkino šią bylą ir ėmėsi nagrinėti tai, ko visai nederėjo? Ar bent vienas iš tų pačių atstovų prisiims atsakomybę už tai, kad panoro būti „geradadaris“ ir padėti Ingai?

Žinoma, šeimos dramos, kuriuose dažnai yra įpainiojami vaikai yra vienos iš skaudžiausių. Tačiau juk visada yra įstatymai ir tariamas ar menamas teisingumas, kurio reiktų laikytis. Kitaip juk negalėtume vadintis, taip politikų linksniuojama, teisine valstybe. Įdomu kiek paprastų Lietuvos piliečių mano, kad Lietuva yra tikra teisinė valstybė?

Susiję įrašai:

1. Nepilnamečių apsauga pagal LR Seimą
2. Rinkėjų aktyvumo didinimas pagal Eligijų Masiulį
3. Aukščiausia Lietuvos valdžia – 141 galva!

Žmogui keršto jausmas tikrai nėra svetimas. Keršto jausmo vedini, vieni siekia pasipelnyti, kiti pasitenkina vien pikdžiugiška būsena. Būna ir tokių, kurie vedini aklo pykčio, padarytų bet ką, kad tik pagaliau būtų atkeršyta tiems, kurie įvykdė kažką negerą jiems patiems ar jų artimiesiems. Būtent pastarosios kategorijos kerštas yra pats baisiausias ir tikriausiai keliantis didžiausią pavojų visuomenei. Sunku net įsivaizduoti kaip reiktų gyventi Pasaulyje, jei kiekvienas iš mūsų keršytume tokiu būdu.

Tačiau, ar galime pasmerkti tėvą, kuris negali sulaukti teisingumo prieš savo vaiką, kai galbūt jis buvo niekinamas aukštų valstybės pareigūnų? Ar daug tėvų ir motinų, galėtų objektyviai išgyventi tokią neteisybę prieš savo paties kūną ir kraują – savo vaiką? Situacija, kokią galbūt turime šiandien Kaune – neeilinė ir niekas to nepatyręs, negalėtų šiandien tvirtai palaikyti vienos ar kitos pusės. Daugelis iš mūsų esame pasiryžę mirti ir keršyti už savo vaikus, tačiau taip pat kiekvienas iš mūsų turime ir tą žmogiškąjį pradą, kuris, tikėtina, neleistų kerštui užtemdyti mūsų sąmonės ir pasielgti taip, kaip nutiko Kaune.

Neteisybės ir bejėgiškumo pojūčiai yra tikrai baisūs ir sunkiai pakeliami tiek, kad netaptų ta kibirkštimi, kuri duoda mums startą veikti. Veikti neapgalvotai ir impulsyviai. Veikti taip, kad visi aplinkui pagaliau išgirstų apie nežmonišką nusikaltimą prieš tavo vaiką.

Pastarosiomis dienomis teko nemažai paskaityti nuomonių ir komentarų, kuriais didžiąja dalimi teko pasibaisėti. Kažkaip visgi nesinori tikėti, kad esame tokia kerštinga ir taip staiga išvadas daranti tauta. Tikiu, kad tik paprasčiausiai rašome tai, kas tuo metu „ant liežuvio“ ir visiškai nejaučiame už tai atsakomybės, vis dar naiviai tikėdamiesi, kad interneto naršyklė mums suteikia visišką anonimiškumą. Taip pat vis dar tikiu, kad tai tik  šių dienų realybė, kurią turbūt turime pergyventi.

Nusikaltimas, koks jis bebūtų sunkus – neturi būti atperkamas nusikaltimu. Ypač kai tai susiję su brangiausiu žmogaus turtu – gyvybe. Suprantu, kad šio konkretaus atvejo Kaune,  nepateisintų kai kurie motinos ir tėvai, tačiau juk kiekviena gyvybė turi savo pradą – savo tėvą ir savo motiną. Jie taip pat juk turi teisę matyti savo sūnų gyvą, kad ir kokį baisų nusikaltimą jis būtų padaręs.

Norėtus, kad Lietuvoje ir visame Pasaulyje niekada daugiau netektų iškelti tokio klausimo. Deja, kad ir kaip tai bebūtų skaudu – to turbūt nepavyks išvengti. Belieka tik tikėtis, kad bent jau daugelis iš mūsų, prieš rašydami pasmerkiantį komentarą panašia tema, pirmiausia savęs paklausime – ar esu vertas komentuoti ir smerkti, ar galiu objektyviai vertinti ir galiausiai – ar turiu tam teisę?

Susiję įrašai:

1. Teisingumas: bausti negalima pasigailėti
2. Kiek vertas Jūsų darbas?

O dabar atvirai prisipažinkime. Kuris iš mūsų nesutiktų keletą metelių „papoilsiauti“ už 24 milijonus litų? Manau, norinčių tikrai atsirastų ir net ne vienas. Deja, vien noro nepakanka. Visų pirmą reikia rasti priėjimą prie tų 24 milijonų ar bent jau sukurti kažką tokio, kad žmonės patys suneštų tuos milijonus, o tik paskui galvoti apie jų nugvelbimą. Tiesa, yra ir dar viena būtina sąlyga – tuos milijonus teks pasidalyti su kai kuriais valdžioje esančiais asmenimis, nes kitaip gali nespėti jų net gerai paslėpti, ką jau bekalbėti apie investavimą.

Štai tokia realybė, ponai ir ponios. Kaimo vaikiščias už iš kaimyno kiemo nukosėtą puodą gauna 3-4 metelius „poilsio“, o štai 24 milijonai ir apvogta visa Lietuva (nes indėliai grąžinti buvo iš mūsų visų sumokėtų mokesčių) tėra verti vos ne tiek pat. Tad ar teisingoje Lietuvoje gyvenam ir ar lietuviškąją teisine sistema tikrai neturėtumėm abejoti?

Neleidžia perdaug „nusiminti“ ir visos šios ilgus metus trukusios bylos aplinkybės. Visiems aišku, kad G. Petrikas daugiau mažiau tebuvo įrankis visai šiai aferai. Kitaip tariant – ragų ir kanopos kontoros direktorius, kuriam teko priimti bausmę ir už tai jam buvo dosniai atsilyginta. O kur tikrieji šios amžiaus aferos organizatoriai ir Lietuvos žmonių turto grobstytojai? Negi Lietuvos teisėsauga patikėjo, kad vienas G. Petrikas buvo toks protingas ir „darbštus“?

Susiję įrašai:

1. CŽV kalėjimas Lietuvoje. Istorija tęsiasi…
2. Tyrimo dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje išvados: sužinojome, kad nesužinojome
3. Lietuvoje 15 min. galima vairuoti išgėrus

Būtent tokius draudimus numatantį įstatymą, 2009-07-15 po kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus veto pakartotinai priėmė LR Seimas. Įstatymas pavadintas skambiu pavadinimu – „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas“.

Dar pirminiame jo svarstyme, šis įstatymas buvo sukėlęs ne tik nemažai diskusijų, bet net ir pasipiktinimų. Nors Lietuva jau spėjo išgarsėti nepakantumu homoseksualams (su buvusiu Vilniaus miesto meru J. Imbrasu priešakyje), tačiau šis įstatymas panašu jau peržengė visas ribas, kadangi jei jis liktų galioti, tai pavyzdžiui visos Lietuvoje transliuojamos televizijos nebegalėtų rodyti didžiosios dalies įsigytų vaidybinių ir net animacinių filmų.

Toks įstatymas netruko sulaukti atgarsio ir užsienyje. Tokį įstatymą pasmerkė tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, tarptautinės gėjų ir lesbiečių organizacijos. Ypatingai nepalankiai šis įstatymas buvo įvertintas Europos parlamente, kur net pats jo vadovas yra raginamas pasmerkti tokio įstatymo priėmimą. Nemaža dalis Europos parlamento narių mano, kad toks įstatymas prieštarauja visai eilei tarptautinių teisės aktų, kurių Lietuva, kaip demokratinė ir žmogaus teises gerbianti valstybė, yra įsipareigojusi laikytis.

Pasikartosiu, bet Lietuvos politikai eilinį kartą persistengė. Bet, žinant dabartinę Lietuvos politikos kryptį (o tos krypties turbūt visai nėra), drąsiai galima tikėtis, kad jau ryt poryt toks įstatymas bus atšauktas. Juk taip jau nutiko su finansų ministro A. Šemetos įsakymu „Dėl pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris numatė prievolę mokėti pajamų mokestį už asmeninėms reikmėms naudojamą įmonės transportą arba su Vyriausybės sprendimu sumažinti bazinį mėnesinės algos dydį, kuris buvo atšauktas net neįsigaliojęs. O kur dar sprendimas įvesti maisto prekių antkainių ribojimus, kurį gėdingai teko taip pat atšaukti. Panašu, kad lygiai taip pat turėtų nutikti ir su šiuo įstatymu, jei tik dar LR Seimas geba mąstyti blaiviai.

Šiaip, pastebimas kažkoks pasikartojantis LR Seimo narių protų aptemimas, kurį jie ir patys iš dalies pripažino po įstatymo, numatančio maisto prekių antkainių ribojimą, priėmimo. Įdomu nuo ko tai priklauso? Nuo mėnulio fazių? O gal nuo susimažintų algų?

Susiję įrašai:

1. Kiek esame teisinė valstybė pagal Rinau?
2. Rinkėjų aktyvumo didinimas pagal Eligijų Masiulį
3. Ar karjera suderinama su šeima?

Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės forma, yra pakankamai maištinga asmenybė, turinti įgimtą norą griauti nusistovėjusias normas, priešintis ar paprasčiausiai išsišokti – išsiskirti iš kitų. Tai puikiai įrodo ir kartų konfliktas, kai kiekviena paskesnė karta, nepaliauja stebinti prieš tai buvusios. Ne veltui mūsų tėvai ar seneliai stebisi mūsų poelgiais ar visu gyvenimo būdu ir linguodami galvas neretai pasako: „O mūsų laikais taip tikrai nebuvo…“ Toks įgimtas noras priešintis, neišvengiamai įtakojo ir tokio dalyko kaip teisės atsiradimą. Dar pirmieji mūsų protėviai, pastebėję, kad gaujoje nuolat atsiranda paklusti nenorinčių individų, ėmėsi teisinės sistemos kūrimo pagrindų. Aišku, tai nebuvo tai, ką mes žinome iš vadovėlių apie teisės istoriją. Pirmykštėje bendruomenėje visa teisinė (jei ją taip būtų galima pavadinti) sistema buvo kur kas paprastesnė – nusikaltimas ar nusižengimas dažniausiai iškart išaukdavo bausmę, kuri būdavo įvykdoma čia pat. Tuo pat metu, tai buvo panaudojama kaip priemonė, parodyti visai gaujai, kas laukia bet kurio kito, kuris pabandys nepaklusti tvarkai.

Nuo pirmųjų teisės užuomazgų praėjo tūkstančiai metų. Šiandieną turime modernią, įvairiausiomis procedūromis aprašytą teisinę sistemą, kurioje vienas individas atlieka kaltintojo vaidmenį, kitas – teisėjo, trečias – vykdytojo. Deja, išsišokėlių, nusprendusių nepaklusti visuomenės normoms, taip pat nesumažėjo (lyginant proporcingai). Dar daugiau – žymiai padaugėjo tokių nusikaltimų, kurie priskiriami kriminaliniams, todėl jaunatviškas išsišokimas, kuris dominavo mūsų protėvių tarpe, virto paprasčiausia neapykanta, žiaurumu ir sunkiai paaiškinamu elgesiu. Kitaip tariant, net būtų galima pasakyti, kad per tuos tūkstančius metų vystymosi, žmogus tiek išsigimė ir nutolo nuo savo pirmykščio prado, kad savo nepagrįstu elgesiu ėmė gerokai atsilikti nuo bet kurio laukinio gyvūno. Juk nei vienas plėšrūnas nemedžioja kol yra sotus, arba nei vienas bandos narys nežudo kito kada tik jam tai šauna į galvą. Tai ar tie tūkstančiai metų tikrai buvo evoliucija? O gal evoliucijos viršūnė jau senai buvo pasiekta ir dabar vyksta priešingas procesas?

Bet grįžkime prie teisės. Visa Pasaulio teisė ir šiandien remiasi griežtais nurodymais ir bausme jei jų nesilaikysi. Padarei kažką, kas prieštarauja galiojančioms normoms – už tai susilauki bausmės. Tai esminis dalykas, apibūdinantis visas Pasaulio teisines sistemas. Čia natūraliai iškyla klausimas: o kodėl tos normos būtent tokios? Kodėl kažkas sukuria tokias normas, kurios yra laikomos teisingomis? Būtent į tokius ir panašius klausimus ir stengiasi atsakyti įstatymų leidėjai, kurie, besiremdami visuomenės nuomone (bent jau taip oficialiai turėtų būti) ir stengiasi sukurti tokią teisinę sistemą, kuri labiausiai atitiktų konkrečios visuomenės požiūrį. Bet šiuo metu skirtingų visuomenių labai daug, todėl ir skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus, ne ką mažiau. Tai kurgi ta Didžioji Tiesa, kurios deklaruoja siekią visi teisinių sistemų dalyviai? Atsakymas turbūt turėtų būti labai paprastas – tiesa yra tai, ką žmonės (individai) mano esant teisinga, o jokios Didžiosios Tiesos nėra ir realiai negali būti, kadangi tai nesuderinama su skirtingomis žmonių masėmis, kultūromis, religijomis, gamtinėmis ir geografinėmis sąlygomis ir galų gale konkrečios visuomenės istorija, praeitimi ir evoliucija. Štai kodėl, nei vienas kaltintojo, teisėjo ar baudėjo vaidmens besiimantis individas, negali būti visiškai ramus, kad vykdo teisingumą. Ar sunkiai prieš visuomenę nusikaltusį asmenį 15 metų atskyręs nuo visuomenės teisėjas gali pasakyti, kad jo sprendimas yra preciziškai teisingas? Gal pagal rašytus įstatymus teisėjas ir pasielgė nepriekaištingai, tačiau kaip su nerašytu teisingumu? Kodėl būtent 15 metų, o ne 10 ar 20? Galų gale, įstatymas juk irgi dažnai tik nustato ribas, o konkrečius sprendimu priima prokuroras ir teisėjas. Prie visų šitų aplinkybių, prisideda ir žmogiškasis faktorius. Ar jie nesuklydo? Juk jie taip pat žmonės.

O jei visgi pasitaiko žmonių, tikinčių jog kiekvieno nusikaltėlio gauta bausmė yra tokia, kokios jis ir buvo vertas, tokius žmones nesunkiai galima pavadinti šališkais, kai šališkumas yra visiškai nesuderinamas su teisingumu. Tuo blogiau, jei tokių žmonių atsiranda teisinėje sistemoje, kas visiškai išbalansuoja ją ir net sudrebina iki pat pamatų. Juk net ir šiandien, bausmė realiai nėra ta priemonė, kuri stabdytų nusikalstamumą. Nusikalstamumą mažina visai kitos priemonės, padedančios augti visai visuomenei ir kiekvienam jos nariui atskirai. Priemonės turi padėti neišaugti potencialiam nusikaltėliui, o ne stengtis jam duoti atitinkamą atpildą, kai nusikaltimas jau įvykdytas.

O pati bausmės paskirtis ir šiandien išliko beveik nepakitusi: ji baugina, gąsdina ir rodo pavyzdį. Tiesa, laisvės atėmimas dar pasitarnauja kaip nusikaltusio visuomenės nario izoliacija nuo likusios visuomenės. Tačiau tai ne priemonė, tai tik pasekmė, atpildas, kurio susilaukia nusikaltėlis. Ir dar mažiau tai atgailos ar perauklėjimo priemonė, nes perauklėjimas reikalauja daug didesnių pastangų, nei atskyrimas nuo visuomenės. Jei piktžolei buvo leista išdygti ir sužydėti, tai paskleistas jos sėklas surinkti yra nepalyginamai sunkiau, nei užpurkšti pesticidų dar prieš jai išdygstant ir taip neleisti jai net pasirodyt.

Susiję įrašai:

1. Ar teisingumas vertas žmogžudystės?
2. Naktinė alkoholio prekyba vis dar negalima

Ne, tai ne pirmas toks atvejis per trumpą šio puslapio gyvavimo istoriją. Tačiau visi iki tol buvę atvejai, kai turinys buvo perpublikuojamas be autoriaus sutikimo ir be jokios žymos apie tikrąjį autorių, paprastai būdavo tokie, kad bent jau autoriaus žyma prie straipsnio atsirasdavo po pirmojo elektroninio laiško. Tačiau tai buvo iki šiol.

Paskutinis atvejis parodė, kad autorinės straipsnio teisės, kai kuriems žmonėms visiškai neegzistuoja, o reikalavimas nurodyti straipsnio autorių, jiems net juokingas. Sunkiai įsivaizduojamas toks žmogaus požiūris, kai su svetimu turiniu bandoma pretenduoti į žiniasklaidos priemonės vardą.

Skaudžiausia, kad ne vien mūsų svetainė pateko į tokio žmogaus „globą“. Pasidomėjus kitu ten pateiktu turiniu, buvo galima nesunkiai rasti tikruosius straipsnių autorius. Ir nors prie kai kurių straipsnių nuorodos vedė į naujienų portalus, tačiau lygiai taip pat teko aptikti nemažai publikacijų, ties kuriomis nebuvo jokios žymos apie autorius, nors paieškos sistemos pagalba buvo galima nesunkiai atrasti, kas tikrasis kūrinio autorius.

Lietuvoje galiojantis „Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas“ reglamentuoja autorių teises ir iš to kylančias pasekmes, o taip pat numato ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę, tačiau realiai pasinaudot šiuo įstatymu yra gana sudėtinga. Siekiant apginti savo teises į sukurtą kūrinį, reikia kreiptis į teismą. Taip įsukamas ilgas ir sudėtingas procesas.

Internetinė erdvė, kaip žinia, yra pakankamai dinamiška, todėl įrodyti autorinių teisių pažeidimo faktus gali tapti ganėtinai sudėtinga. Be to, reikia įrodyti ir savo autorystę, kas taip pat nėra toks jau paprastas uždavinys. Trumpai tariant, autorius, viešai internete publikuojantis savo kūrybą, yra beveik visiškai bejėgis prieš įvairiausio plauko informacijos vagis. Realūs būdai, nors kažkiek apginti savo teises – apeliuoti į tokių plagiatorių sąžine ir viešumas. Kuo daugiau tokių atvejų bus plačiai paviešinta – tuo mažiau atsiras tokių, „nesiskaitančių“ su autorine informacija.

Žinoma, didieji naujienų portalai gali sau leisti rimtesnę teisinę apsaugą savo informacijai. Tačiau visi pavieniai autoriai – palikti likimo valiai. Lietuvoje, išskyrus teismą, realiai nėra jokios įstaigos, kuri gintų tokių asmenų teises. Nors labai reikėtų. Kaip pavyzdys galėtų būti „Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba“, kuri priima ir tiria gyventojų skundus susijusius su vartotojų teisių pažeidimais. Kažkas panašaus galėtų būti ir su autorinėmis teisėmis į publikacijas ir kūrinius internete. Tarnyba, kuriai realiu laiku galėtum pranešti apie autorinių teisių pažeidimą, tikrai būtų gera pagalba autoriams, apsaugant savo teises į kūrinį. Tiesa, yra LATGAA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), kuri lyg ir užsiima kažkuo panašiu, tačiau realiai ši įstaiga daugiau rūpinasi autorinių atlyginimų išieškojimu ir surinkimu, nei pavienių autorių teisių apsauga.

Taigi, nors daugelyje internetinių tinklalapių ir yra © ženkliukas, nurodantis, jog turinys yra saugomas autorinių teisių, tačiau tai mažai veikia plagiatorius. Kol kas jie jaučiasi nebaudžiami ir gali laisvai pasisavinti, bet kurio mažiau žinomo autoriaus kūrinį ir jį publikuoti kaip savo. Situacija „į vienus vartus“ pasakytų skambias frazes mėgstantys ir būtų visiškai teisūs.

Susiję įrašai:

1. Komentarai internete: kas turi prisiimti atsakomybę?
2. Omnitel turi etatinius komentatorius internete?
3. Lietuvos darbo birža internete. Kas pasirūpins duomenų saugumu?